Kiekviena tauta turi savo pranašus, ir Biblijos teiginiui, esą žmogus negalįs būti pranašu savo krašte, prieštarauja tikrovė. Netgi daugiau: kiekvienas yra šiek tiek pranašas, tik ne visi įmano suprasti tai kada reikia ir kur reikia. Ir nėra netikrų pranašų. Visi jie tikri. Kiekvieno žmogaus valia pasirinkti tokį, koks tuo metu jam reikalingiausias, nes niekas geriau nežino žmogaus poreikių kaip jis pats.
Kitas Biblijos teiginys – kas ne su mumis, tas prieš mus – yra teisingas tik tiek, kad negalima pasirinkti dviejų pranašų išsyk.
-----------------------------------------
– Mes negimtume, jeigu nebūtų kitos būties, kurios galėtume laukti.
-----------------------------------------
Dar du sykius aš pajutau, kaip geležis perskrodė kiaurai: mano kūne suliepsnojo žarijos. Susiėmiau rankomis už pilvo ir tik dabar pamačiau, kad iš tiesų nebeturiu ką suimti, nebeturiu pilvo. Toje vietoje buvo lipni mėsos, drabužių skutų ir kraujo košė. Kojos man sulinko, ir griuvau į žolę. Mačiau, kaip Šventaragis nušluostė kardą apsiausto skvernu, įsikišo į makštis, apsigręžė ir užšoko ant žirgo. Norėjau surikti jam kažką, bet neįstengiau. Ne tik todėl, kad nebeužteko jėgų. Man kūną lyg mėšlungis sutraukė. Baimė. Neapsakomas, gyvuliškas siaubas apėmė mane, kai supratau mirsiąs. Niekados dar taip nebijojau. Manęs nebeliko, tebuvo baimė. Mano kūnas buvo siaubo kūnas. Viskas, visi jausmai, skausmas susiliejo į vieną – į baimę. Akių obuoliai sukietėjo, odą raižė ir plėšė į tūkstančius skutelių. Pakėliau galvą ir pažvelgiau zovada tolstančiam Šventaragiui iš paskos. Tai, ką išvydau, mane galutinai pribloškė. Kažkas buvo pasikeitę pasaulyje. Ne, ne pasaulyje, o manyje. Aš buvau pasikeitęs. Aš pavirtau į driežą.
-----------------------------------------
Mirtis – gėris, kurį reikia užsitarnauti. Kaip tik todėl mes žiūrim su panieka į tuos, kurie nori greitos ir lengvos mirties, ir gebiame mirusius kančiose.
-----------------------------------------
Paprašykim Dievą, Petruti, kad nauji laikai iš tikrųjų būtų tokie, kokiem jiem dera būti. Tegul duoda žmonėms kalbėtis su medžiais, žeme, vandeniu, oru kaip su savo dvyniais, tegul duoda aniem klausytis žmonių. Tegul prakalba Dievas į medžius, žemę, pakščius, gyvūnus, žmones, daiktus, tegul apskelbia savo valią. Tegul padaro mirtį gyvenimo atmaina, gyvenimo tęsiniu. Paprašykim, Petruti. Tenebūnie kapas požemis, bet tebūnie jis įsčios.
-----------------------------------------
Jis buvo tinginys ne dėl to, kad nenorėjo dirbti. Jis negalėjo dirbti. Nuo pat gimimo jį buvo užvaldžiusi šokėjo dvasia hopratas, kuri trukdė jam nešioti maišus, kirsti mišką ar kaip kitaip rūpintis pragyvenimu.
-----------------------------------------
Būdavo dienų, kai tėvas apskritai nebesikeldavo iš lovos. Gulėjo paliktas ramybėje ir kasart skaidrėjančiomis ir žydrėjančiomis akimis žvelgė į sieną laukdamas, kol visa, kas yra aplink ir į ką atsiremia mūsų žvilgsnis, visa tikrovė, kurios apsupti gyvename, vieną akimirką plyš nelyginant permirkęs laikraštis, kol ateis valanda, kai bus galima ištiesti ranką, perdrėksti tą laikraštį, ir už jo atsivers Tikrasis Pasaulis, kurį esant mes visados įtarėme ir į kurį patekti slapčia svajojome ar naktimis sapnavome į jį patekę, tikrų spalvų, tikrų formų ir garsų pasaulis, tikros laimės pasaulis. Kartais Germano tėvas jau tiesdavo ranką... Bet visuomet atitraukdavo, nes nežinia, ar ten iš tikrųjų yra tai, ko mes norėtume. Galimas daiktas, ten nėra nieko.
-----------------------------------------
Germano tėvas skaitė knygas, susitikęs su žmonėm turėjo įprotį bučiuotis ir buvo įsitikinęs, kad pasaulis juda pagal dėsnius ir taisyklęs, kuriuos intuityviai gali suvokti pats kvailiausias žmogus, bet kaip tik tam protas žmogui ir duotas, kad jis padarytų tikrovę sudėtingesnę ir įvairesnę, pripildytų ją žmogiško tikėjimo ir patrauklumo.
-----------------------------------------
– Per čigonus mes matom kiaurai. Jie gyvena tarp mūsų, bet yra mums visai svetimi, mūsų žvilgsnis neturi orientyro spręsti apie jų išvaizdą, kalbą, mąstyseną ar gyvenimo būdą, neranda nieko pažįstamo, į ką galėtų atsiremti, ir todėl nuklysta jų neužkliudęs. Čigonų pasaulis – atskiras pasaulis.
-----------------------------------------
Dangus – dykuma:
paukštis skrenda,
mugara liesdamas
mėlyną smėlį
-----------------------------------------
Buvo meilės stadija, kai, žiūrėdamas į mylimąją, jis matė tiktai ją ir apie ją tegalvojo. Paskui atėjo diena, kai, pažvelgęs į mylimąją, jis matė tik tolimus kraštus ir tų kraštų žmones, svetimą keistą saulę ir baisias liūtis, nesibaigiančias mėnesių mėnesiais, svetimų jūrų bangavimą ir nepažįstamų debesų skrydį dangaus platybėse. Tai ir buvo tikroji meilė. Meilė, kurios nebeteršia daiktų pasaulio prisiminimai, nebegožia jokia praeities ir įpročių tamsa, kai myli jau nebe žmogų, o pasaulį, ir jo negali nei pakeisti kitu, nei išduoti, nes jis tik vienas.
