– Viešpatie, jis rėkia lyg badomas peiliu, – baisėdavosi seselė Edna.
– Lyg deginamas cigarete, – atsakydavo seselė Andžela.
Bet iš tikrųjų tik Vilburis Larčas žinojo, į ką panašus tas klyksmas, nuo kurio pabusdavo pats Homeras Velzas ir (taip audringai pabudęs) pažadindavo visus kitus. „Rėkia kaip apipjaustomas, – rašė daktaras Larčas dienoraštyje. – Tarsi kas karpytų mažytę jo varputę – vis iš naujo, karpytų ir karpytų.“
----------------------------------------
„Atsikračiusios savo naštos, – mąstė Melonija, – atgal jos lyg ir turėtų eiti žvaliau; te to, šiaip ar taip, juk eis į pakalnę.“ Bet iš tikrųjų į pakalnę moterys visada eidavo dar sunkesniais žingsniais negu įkalnin, – atrodydavo, kad išvykdamos jos kažką išsineša. Jų eisena būdavo toli gražu ne tokia, kokia, regis, turėtų būti ką tik švariai išgrandytų moterų eisena.
----------------------------------------
LIKIMAS BELDŽIASI
----------------------------------------
„Gal visas gyvenimas yra tik laukimas ir žiūrėjimas, kas bus“, – pagalvojo.
