2017 m. balandžio 23 d., sekmadienis

Rimantas Kmita – PIETINIA KRONIKAS

Man net kažkaip nejauku nuo tokia sava kietuma, norieč' būt' paprastesnis.

--------------------------------------------------------------------------

Daug babkių reišk', ka esi sekmies kūdikis, o tai gal net svarbiau negu laimings. Bo laimings tai toks išsiviepęs ištiželis, bet koks durnelis gal' būt' laimings kokį blizgutį radęs. Arba gali nieka nedaryt', į debesis žiet' i but' laimings. Gyvenime tokių gal i niera labai daug, bet per literatūrą skaitėm apie tokį. Nuvara čiuvs į mišką i bliaun. Iš geruma. Vasarom aš kaime gyvenu, bet nei pats blioviau, nei mačiau ką nors miške bliaunantį. Jeigu iš miška grįžt nieka neradęs, tai ne apsibliovęs, o susibiesinęs – dvi valandas kojas po brūzgynus braižai, i nieka. O sekmie reišk', ka kažką darai, i ka gali padaryt'. I ka būtent tu gali, o ne kas kits. Žmones i pavydž' sekmies, o ne laimes.


--------------------------------------------------------------------------

– Medis man patink. Darbs ramus, medis kvep'. Va, kaime, kai diede dirb, man patink. Drožles, viska. Kvep'. Šilts tas medis toks. Nervus kažkaip nuramin. Medžiuose visada paukščiukai pypauj. Nu i kvep'.

--------------------------------------------------------------------------

Pasijamu Senovės Rytų poeziją. Pažiejau, ka ne proza, perskaityt' bus daug greičiau. I pradiejau varyt'. Ten buva i tokių eilieraščių, beveik kaip i proza. Kiniečių. Ilgi tokie pasakojimai, tik ka eilutėm surašyti. Apie nieką. Išein čiuvs į kalnus su žmona, su vaikais. I grįžt. I nieka, tik tiek, ka gerai jam, i viskas.

--------------------------------------------------------------------------

Nu, jai regbis buva tik žaidims, katro nesuprant, o man – gyvenims. Gyvenima irgi gali nesuprast', bet nuo jo į jokią virtuvikę nepabiegsi.


--------------------------------------------------------------------------

Nu, tarkim, va taip panašiai: 1993 metų kovo 28 dienos vakare Dainų mikrorajone Dariuks gava į nosį nuo Mariuka; tų pačių metų kitą dieną Dariuks prišnekina Tomuką į tas Mariuką atkale kai obuolį; kaip tik 1993 metų balandžio 4 dieną iš kaliūzes grįža Mariuka bratkis, aišku, ka Tomukui su Dariuku tų pačių metų balandžia 5-os vakarą po šokių keturioliktoj vidurinėj, esant šlapdribai, buva chana; Tomuka sistra pažinoja vieną mentą, tas greit suorganizava, ka jau po poros savaičių, t.y. 1993 metų balandžia 21 dieną, Mariuka bratkis vėl atsidūre kaliūzėj.
Karoče, taip būtų galima tęst' be gala. I kokia čia prasmie? Tokia, ka visi yra debilai i mušis įrodiniedami sava kietumą, kol visi išsidaužys, o paskiau užaugs nauja debilų karta, i tie vėl išsidaužys, tik pagal kitus papročius. Štankietus iš tvoros pakeič' lenciūgai i kastetai, paskiau prasided beisbola lazdas, paskiau da kas. Žmonija juk nestov' vietoj, istorija progresuoj, i tame yra prasmie.

--------------------------------------------------------------------------

Geriausi dalykai visada atsirand kažkaip... šiaip, iš nieka. Geriausių dalykų neišmąstysi, geriausių dalykų neapskaičiuosi i nesuplanuosi. Man net šove tokia mintis, ka geriausi dalykai nutink nieka nedarant i nesistengiant. Kažkas nukriant, i tu tik turi nepraleist' progas.

--------------------------------------------------------------------------

Aš norėjau pabūt su ja kartu,
Ji man pasakė: „Eik tu...“
Apsisukau 8 kartus ratu
Ir spyriau jai į kepenis batu.

Ji smogė man taip pat iš širdies,
Patapšnojau jai per petį ir tariau: „Molodiec.“
Nematydamas kitos išeities,
Išmečiau ją iš valties.
(Aš nemėgstu mirties.)
Yes.

--------------------------------------------------------------------------

Svarbiausia buva pirmiem kosmose atsidurt'. O ką tam kosmose veikt' plika subine, su gazirovkes stakanu rankoj i pionieriška silke po kaklu? Išsitraukt' žaidimuką, kur vilks kiaušus gauda, i traiškyt'.