Sutrikęs pažvelgiau pro langą. Už jo gyvenimas ėjo toliau. Saulė ramiai žėrė spindulius ant priešais stovinčių namų fasadų. Aplink kažkieno balkoną vyniojosi gebenės girlianda. Vasara dar nepasitraukė.
------------------------------------------
– Ir kur, anot tavęs, slepiasi paaiškinimas?
– Ten, kur slypi visi pasaulio paaiškinimai: vaikystėje.
------------------------------------------
Bėgu. Lekiu. Šakos braižo veidą, gervuogių krūmai drasko odą, akmenys pjausto pėdas, bet jaučiuosi gerai. Bėgu. Kelias sekundes esu laisva, esu gyva ir nėra nieko geriau pasaulyje. Bėgu. Susilieju su mane supančia gamta. Aš esu lietus, kuris mane merkia, aš esu miškas, kuris mane saugo ir praryja, aš esu kraujas, kuris pulsuoja mano širdyje. Bėgu. Aš esu jėga, kuri mane sekina, sužeistas žvėris, kuris nepripažįsta esąs sumedžiotas.
------------------------------------------
Aš esu šiltu Palombados smėliu bėganti mokinukė. Aš esu vėjas, plaikstantis plaukiančio laivo bures. Begalinė debesų jūra, nuo kurios svaigsta galva žvelgiant pro iliuminatorių.
Aš esu džiaugsmingas Joninių laužas. Paplūdimyje riedantys Etreta akmenukai. Venecijos žibintas, kuriam nebaisios jokios audros.
Esu dangų skrodžianti kometa. Aukso spalvos lapas, kurį nusineša vėjo gūsiai. Minios niūniuojamas linksmas priedainis.
Aš esu vandenį glamonėjantis atogražų vėjas. Kopas pustančios karštos oro srovės. Butelis, pasiklydęs Atlanto vandenyne.
