2019 m. gruodžio 25 d., trečiadienis

Jo Nesbø - Sniego senis

– OK, – paragino Haris. – Pradėkit.
– O tu? – paklausė Brat.
– Aš einu į koncertą, – tarstelėjo Haris.

--------------------------------------------------

Hariui buvo įdomu, kodėl žmones, gyvenančius iš kitų žmonių vargo, visada dengia blizgus prakaito sluoksnis, tarsi išorinė suvaidintos gėdos plėvė, pridengianti sąžinės trūkumą.

2019 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Jo Nesbø - Gelbėtojas

– Bet negali būti taip paprasta tapti seksualiniu smurtautoju.
– Tikrai ne, kai kurie, paauglystės metais aptikti su pornografiniais žurnalais ir pritalžyti iki mėlynumo, vėliau išvysto įprastą, sveiką seksualumą. Bet jei nori padidinti šansus, kad žmogus taps seksualiniu smurtautoju, reikia žiauraus tėvo, landžios, seksualiai įkyrios motinos ir aplinkos, kurioje tiesa užgniaužiama, o už žemiškąsias aistras žadamos pragaro liepsnos.

--------------------------------------------

– Na, Espenai. Nesi narkomanas, tai kodėl elgetauji?
– Nes mano užduotis – būti žmonijos veidrodžiu, kad kiti galėtų atpažinti save ir pamatyti, kas didinga ir kas niekinga.
– O kas yra didinga?
Espenas beviltiškai atsiduso, tarsi jam būtų įkyrėję kartoti tai, kas akivaizdu:
– Geraširdiškumas. Dalytis ir padėti savo artimui. Biblijoje rašoma beveik vien tik apie tai. Tiesą sakant, tektų kaip reikiant paieškoti, kad rastum ką nors apie intymius ryšius iki vestuvių, abortą, homoseksualumą ir moters teisę pasisakyti viešai. Bet, žinoma, fariziejams lengviau garsiai kalbėti apie šalutinius dalykus nei aprašyti ir atlikti didžius veiksmus, kuriais Biblija neleidžia abejoti: turi atiduoti pusę to, ką turi, tam, kuris nieko neturi. Tūkstančiai žmonių miršta kiekvieną dieną, kadangi tie krikščionys taip ir laikosi įsikirtę žemiškųjų gėrybių. Aš suteikiu jiems galimybę apie tai susimąstyti.

--------------------------------------------

Haris užmerkė akis, stipriai ją apkabino ir pajuto smulkaus katiniško kūno šilumą. Antrą kartą per parą štai taip stovėjo ir laikė ją apkabinęs. Ir nenorėjo paleisti. nes žinojo, kad šis kartas paskutinis.

Jos auskaras buvo prisispaudęs Hariui prie skruosto po viena akimi kaip sustingusi ašara.

2019 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Kūrėjo kelias - Julia Cameron

Kodėl žodis „Dievas“ turėtų būti daiktavardis? Kodėl ne veiksmažodis... tai juk pats aktyviausias ir dinamiškiausias veiksmažodis
Mary Daly
.
Menininko padėtis kukli. Jis viso labo tik kanalas.
Pietas Mondrianas

--------------------------------------------

Neapsigaukite: cenzorius nori jus prigriebti. Tai patyręs priešas. Kiekvieną kartą, kai tampate protingesni, jis taip pat protingėja. Parašėte puikią pjesę? Cenzorius kužda jums, kad tai ir viskas. Nupiešėte eskizą? Cenzorius sako: „Tai ne Picasso.“

--------------------------------------------

Vangumas, apatija ir neviltis yra priešai. Ne pyktis. Pyktis – mūsų draugas. Nemalonus draugas. Šiurkštus draugas. Tačiau labai ištikimas. Jis visada pasakys, kai kas nors mus išduoda ar kai patys norime save išduoti. Jis visada perspės, kad mums laikas veikti savo pačių labui.

--------------------------------------------

Meno kūrinys visuomenei parodo ją pačią. Menas iškelia viską į šviesą. Jis mus nušviečia. Jis apgaubia šviesa mūsų nesibaigiančią tamsą. Jis meta spindulį į patį tamsos vidurį ir klausia: „Ar matai?“

2019 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Bruno Ferrero - Laimingi tėvai

Viena mergina rankinėje nešiojosi raštelį, beveik sutrintą nuo dažno skaitymo: „Mylimoji dukrele, žinau, kaip nusiminei dėl prasto pažymio. Nesikrimsk taip, labai prašau. Tu gauni aukščiausius balus iš to, ką aš ir tavo tėtis gyvenime laikome svarbiausiais dalykais! Esi sąžininga, atsakinga ir savarankiška. Tu puikus žmogus. Visa kita ne taip jau svarbu. Apkabinu ir bučiuoju. Tavo mama.“

-------------------------

„Šeimos idealas: tėtis nekelia balso, mama nepriekaištauja, vaikai mielai visur padeda. Ir tik katinas gali daryti ką užsimanęs“ (Katerina, 11 metų).

-------------------------

Visuomenės užtikrintas ekonominis saugumas neginčytinai puikus dalykas, tačiau jis neskatina dvasinės stiprybės, nesuteikia nei emocinio komforto, nei pusiausvyros, neužtikrina mūsų orumo, vertės, pagarbos sau. Visa tai vaikui gali duoti tik tėvai. Jeigu to negauname iš tėvų, vėliau gyvenime bus be galo sunku įgyti; visada būsime labai pažeidžiami.

-------------------------

Nereikia, kad vaikas apie save kalbėtų neigiamai, kad įprastų skųstis ar lengvai pasiduoti. Nuolat aimanuojantis vaikas iš tiesų galvoja: „Nepatinku pats sau, nepatinka viskas aplinkui.“ Kas mano esąs nevykėlis, toks ir tampa. Tėvai yra tie asmenys, kurie lengviausiai gali užkardyti polinkį į savinieką, mokydami vaikus teigiamo požiūrio į gyvenimo sudėtingumą, netgi kai reikalai pakrypsą į blogą pusę.

-------------------------

Jėzaus žinia žmonijai - atleidimas. Jo žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ šioje paprastoje frazėje glūdi paslaptis, kaip išmokti atleisti.

2019 m. rugpjūčio 6 d., antradienis

Jo Nesbø - Pentagrama

– Aš gyvenau su virėju, mes turėjome nedidelę užeigą. Taigi aš šio to išmokau apie maistą. Tarkim, kad kraujyje yra baltyminių medžiagų ir, jeigu kraują supili į puodą su karštesniu nei šešiasdešimt penkių laipsnių vandeniu, jis sutirštėja ir pavirsta gumulais. Lygiai taip pat, kaip verdančiame vandenyje pratrūkęs kiaušinis. Kai Andersas paragavo vieną gumulą, buvusį vandenyje, ir pasakė, kad jo skonis kaip kiaušinio, supratau, kad ten kraujas. Ir kad atsitiko kažkas rimto.
Andersas Nygoras prasižiojo. Jo, net jo, įrudusi oda staiga išblyško.
– Skanaus, – sumurmėjo Haris ir išėjo.

---------------------------------------------------

Haris įsikišo telefoną į vidinę kišenę. Girdėjo, kaip Melerio balsas tyliai vibruoja prie spenelio. Netgi šiek tiek malonu. Jis ištuštino bokalą, atsistojo ir išsvirduliavo į šiltą vasaros vakarą.

---------------------------------------------------

Šiandien per radiją sakė, kad Nurmarkos ežeruose temperatūra siekia apie dvidešimt du laipsnius. Tačiau jeigu atsuktą čiaupą palaikai ganėtinai ilgai, geriamasis vanduo iš Maridalsvaneto tampa šaltas ir gaivus. Stebeilydama į savo pirštą ji svarstė, kaip taip gali būti. Jei vanduo pakankamai atšals, pirštas pabals ir kone apmirs. Kairės rankos bevardis pirštas. Kada nors ant jo bus užmautas vestuvinis žiedas? Reikia tikėtis, anksčiau, negu pabals ir apmirs širdis.

---------------------------------------------------

– Jūs turite labai gražų deimantinį žiedą. Atrodo kaip sužadėtuvių žiedas.
Beatė nežinia kodėl paraudo.
– Aš nesusižadėjusi. Šį sužadėtuvių žiedą mano tėvas padovanojo mamai. Kai jis mirė, žiedas atiteko man.
– Aišku. Tada suprantu, kodėl jį mūvite ant dešinės rankos.
– Argi?
– Na taip, juk žiedą įprasta mūvėti ant kairės rankos. Tiksliau, ant kairės rankos trečiojo piršto.
– Ant didžiojo piršto? Maniau, kad žiedas mūvimas ant bevardžio.
Moteris nusišypsojo.
– Jei tikėtume tuo pačiu, kuo ir egiptiečiai, tada ne.
– O kuo jie tikėjo?
– Jie manė, kad tiesiai iš širdies į kairės rankos didįjį pirštą eina meilės kraujagyslė, vena amoris.

---------------------------------------------------

Leisti į save įsiskverbti yra esminis dalykas. Jeigu išdrįstumėt, atrastumėt turįs daug didesnį emocijų spektrą nei manot. Užsiverdamas liekate viduje vienas, o kiti pasilieka išorėje. Tačiau atsivėręs, tapdamas pažeidžiamas ir pasikliaujantis, suteikiate kitiems galimybę tiesiogine šio žodžio prasme patekti į savo vidų. – Vilis pamosavo šakute. – Žinoma, be pavojų čia neišsiversi. Jus gali sunaikinti, sužeisti iš vidaus. Bet gali ir mylėti. ir tada jūs apglėbiat visą tą meilę, Hari. Ji priklauso jums. Sakoma, kad lytinio akto metu vyras užvaldo moterį, tačiau ar tai tiesa? Kas užvaldo kito lyties organą? Pamąstykit apie tai, Hari.
Haris susimąstė.

---------------------------------------------------

Jis jau keturias dienas buvo blaivus. Blogiausia – praeityje, jis save įtikinėjo. Tai melas, blogiausia buvo anaiptol ne praeityje. Kartą Aunė paklausė jo, kodėl, jo manymu, jis geria. Haris nė nesusimąstęs atšovė: „Nes mane troškina.“ Jis ne kartą apgailestavo, kad gyvena tokioje visuomenėje ir tokiu metu, kai su gėrimu susijusių trūkumų daugiau negu pranašumų. Priežastys, dėl kurių jis būdavo blaivus, niekada nesisiejo su įsitikinimais, tik su praktiškumu. Daug ir ilgai gerti – varginantis užsiėmimas, o atpildas tėra trumpas, apgailėtinas gyvenimas, kupinas nuobodulio ir fizinių skausmų. Užkietėjusio girtuoklio gyvenimas yra girtumo būsenos ir laikas tarp jų. Kada iš tikrųjų gyvenama – filosofinis klausimas, kuriam nagrinėti jis neskyrė daug laiko, nes atsakymas vis tiek negalėjo suteikti jam geresnio gyvenimo. Arba prastesnio. Nes visa, kas gera, – viskas – anksčiau ar vėliau prarandama pagal alkoholio traukos dėsnį. Galingojo Troškulio dėsnį.

2019 m. birželio 26 d., trečiadienis

Jo Nesbø - Raudongurklė

– Gali eiti, – tarė jis. – Ir nuleisk galvą.
– Taip, žnoma, – Atsakė Gudbrandas. – Ir nugarą palenksiu.
– Prisimeni, ką sakydavo Danielius? – savotiškai nusišypsojęs paklausė Edvardas. – Kad mes čia vaikštome taip susikūprinę, jog namo į Norvegiją grįšime kuproti.
Tolumoje tratėdamas juokėsi kulkosvaidis.

----------------------------------

Prisišliejusi ji raudojo jam ant skraito. Jis glostė jos rudus, glotnius plaukus.
– Be to, turėjau iškart suprast, jog viskas pernelyg nuostabu, kad būtų tiesa, – tarė jis. – Turiu galvoje  – aš ir sesuo Helena Paryžiuje.
Jo balse ji pajuto šypseną.
– Ne, matyt, netrukus atsibusiu ligoninės lovoje tikėdamas, kad sapnavau velniškai gražų sapną. Ir lauksiu tavęs ateinančios su pusryčiais. Be to, rytoj tavęs laukia naktinis budėjimas, juk nepamiršai? Tada tau papasakosiu istoriją, kaip Danielius iš švedų skyriaus nugvelbė dešimt maisto davinių.
Ji pakėlė į jį ašarotą veidą.
– Pabučiuok mane, Ūrija. 

----------------------------------

Senasis  vyriškis nebe senas. Ir jis šoka. Skamba lėtas valsas, o ji skruostu prigludusi jam prie kaklo. Jau ilgai šoka, jie prakaituoti, jos oda tokia įkaitusi, kad svilina ten, kur liečiasi su jo. Jaučia, kad ji šypsosi. Jis nori nesiliauti šokęs, šokti šitaip, laikyti ją glėbyje, kol namas sudegs iki pamatų, kol išgaruos diena, kol jie atsimerkę pastebės atsidūrę visai kitur.
Ji kažką kužda, bet muzika per garsi.
– Ką? – klausia jis, nunarindamas galvą. Ji prideda lūpas jam prie ausies.
– Tau reikia atsibusti, – sako ji.

----------------------------------

– Ligonis – reliatyvi sąvoka. Mes visi ligoniai, reikalas tas, ar mūsų funkcionalumas atitinka visuomenės nustatytų elgesio normų standartą. Veiksmai patys savaime nėra ligos simptomai, svarbu atsižvelgti, kokiomis aplinkybėmis veiksmas atliekamas. Daugelio žmonių tarpinėse smegenyse, pavyzdžiui, yra impulsus reguliuojantys nerviniai centrai, kurių normali veikla užtikrina, kad nežudysime savo artimo. Tai tik viena iš smegenų savybių, nulemtų evoliucinės raidos ir skirtų savo rūšiai išsaugoti. Tačiau jei žmogus gana stipriai pratinasi laužyti tuos rėmus, normali centrų veikla slopinama. Taip nutinka kareiviams.

----------------------------------

– Kodėl jūsų veidai tokie keisti?
Haris pažvelgė į Rakelę, kuri iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti rimtą miną.
– Todėl, kad mes vienas kitam labai patinkame

2019 m. birželio 14 d., penktadienis

Jo Nesbø – Nemezidė

Keršyti. Primityvu? Anaiptol. Kerštas yra mąstančio žmogaus refleksas, sudėtingas veiksmų ir padarinių junginys, kurio nesugebėjo išsiugdyti jokia kita gyvūnų rūšis. Kalbant evoliucijos terminais, keršto praktika pasirodė esanti tokia veiksminga, kad išliko tik kerštingiausieji. Kerštas arba mirtis. Galbūt skamba kaip vesterno pavadinimas, na, bet prisimink, kad ši atpildo logika sukūrė teisinę valstybę. Nepamirštamas priesakas „akis už akį“, perspektyva, kad nusidėjėlis degs pragare ar bent jau sūpuosis kartuvėse. Kerštas išties yra civilizacijos kertinis akmuo, Hari.