Jo Nesbø - Troškulys

– Pagaliau supratau, kodėl naudoji „Old Spice“.
– Ne, nesupratai, – nepiktai paprieštaravo Mona.
– Supratau! Saugaisi nuo prievartautojų. Argi ne? Naudoji losjoną po skutimosi, kuris dvelkia testosteronu. Tai atbaido prievartautojus kaip ašarinės dujos. Bet ar pagalvojai, kad tas kvapas atbaido ir visus kitus vyrus, Mona?
– Pasiduodu, – sudejavo Mona.
– Taip, pasiduok! Pasakok!
– Tai susiję su mano tėčiu.
– Kaip?
– Jis naudojo „Old Spice“.
– Žinoma! Jūs buvote tokie artimi. Vargšele, tu jo pasiilgsti.
– Naudoju tą losjoną, kad man nuolat primintų apie patį svarbiausią dalyką, kurio jis mane mokė.
Nora sumirksėjo:
– Apsiskusti?
Mona nusijuokė ir čiupo stiklinę:
– Niekada nepasiduoti. Niekada.

-------------------

– Tai pašaukimas.
– Jūsų kabinete mačiau Nukryžiuotąjį. Jūs tikite pašaukimu.
– Hūle, manau, kad tikit ir jūs. Permatau jus. Gal tas pašaukimas ir ne iš Dievo, bet jūs vis tiek jį jaučiate.
Haris nudelbė akis į puodelį. Stefensas teisinga iįvardijo: neįtikėtinai prasta.
– Ar tai reiškia, kad nemėgstate savo darbo?
– Nekenčiu jo, – nusišypsojo gydytojas. – Jei galėčiau pasirinkti, būčiau pianistas.
– Bet ar gerai skambinate fortepijonu?
– Štai kur prakeikimas: nemoki daryti to, ką mėgsti, ir puikiai darai tai, ko nekenti, argi ne taip?
– Haris linktelėjo:
– Tai tikras prakeikimas. Darome tai, ką sugebame.
– O visi meluoja, kad sekdamas savo pašaukimu gausi atlygį.
– Gal pats darbas ir yra atlygis?

Vaiva Grainytė - Gorilos archyvai

NEREIKLIOJI
PRENUMERATA

Pašte prie langelio eilės:
prenumeruoja leidinius apie gyvenimo būdą, sportą, mezginius, pasaulio paslaptis, senovę, botaniką, psichologiją, ribines patirtis.

Bažnyčiose prenumeruoti mėginama meilę, pasisekimą egzaminuose, auglio, vėžio ar išsėtinės sklerozės kapituliaciją, ramybę mirusiems.

Jogos užsiėmimuose giliai kvėpuojant užsisakomos
tvirtos
šlaunys, lankstumas, šviesa akyse ir prote.

Kalu vokiškų savybinių įvardžių lentelę:
Ich – mein(e)
Du – dein(e)
Er, es – sein(e)
Sie – ihr(e)
Ir man nieko daugiau nereikia.

Tik prisijaukinti valkataujantį šunį, atitrūkusį įvardį – Save.

***

KĄ VARNOS
RANDA SMĖLYJE?

Ką varnos randa smėlyje?
Kriauklelių
auskarų
pakabukų
nuorūkų
vaiko šūdukų
danties gabaliuką
kamščių nuo vieno ar kito gėrimo
(dominuoja šampanas)
šokolado
graužtukų
krokso korpusą
sumuštinių kąsnelių
kremo Q10 lašelių
maudymosi kostiumo dalį
raidžių iš žurnalų
smėlio pilių griuvėsių –
o tai yra tas pat smėlis,
kuriame varnos nuolatos kažką randa.

Jeigu rastus daiktus varnos praryja,
esu rami:
visi daiktai saugiai guli juodose karksinčiose
saugyklose.

(P.S. Turint omenyje, kad paukščiai daug laiko
praleidžia aukštyje,
tarsi tiktų skambiai pridurti: „...guli juodose
kranksinčiose saugyklose arčiau dievo.“

P.P.S. O kas, jeigu aš dievo nesuvokiu esant
danguje, o manau jį / ją esant visur? Tuomet reiktų
pabaigti: „...guli juodose kranksinčiose dieve“?)

Net jeigu varnos nepraryja smėlyje rastųjų daiktų,
jie vis vien saugiai guli dieve.

Paulius Senūta - SFERA

Ignacijus sako: „Labas.“ Ji sako: „Nu.“ Jis klausia: „Gal ko norėtum?“ Ji klausia: „Ką?“ Ignacijus klausia: „Ko norėtum?“ Ji sako: „Nieko.“ Ignacijus: „Klausiu, ko norėtum?“ Ji sako: „Nieko nenorėčiau“ Ignacijus: „Siūlau ko nors išgert.“ Ji: „Aš nieko nenoriu.“ Ignacijus atsistoja, išeina ir tolsta nuo artimos sielos.