2020 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Джидду Кришнамурти - ЕДИНСТВЕННАЯ РЕВОЛЮЦИЯ

 Истина – никогда не в прошлом. Истина прошлого – пепел воспоминаний; память – от времени, и в мёртвой золе вчерашнего дня нет никакой истины. Истина – нечто живое, она вне поля времени.

--------------------------------------

Зачем вам вообще нужна теория, почему вы бездоказательно принимаете какое-то верование? Такое постоянное утверждение верования является показателем страха – страха повседневной жизни, страха страдания, страха смерти, страха полной бессмысленности жизни.

--------------------------------------

Пройдитесь по берегу моря – и пусть на вас снизойдёт это медитативное качество. И если оно придёт – не добивайтесь его вновь. То, за чем вы будете гнаться, окажется воспоминанием о том, что было, – но то, что было, – это смерть того, что есть.

--------------------------------------

– Вы не можете найти Бога, к нему нет пути. Люди придумали много путей, много религий, много верований, спасителей и учителей, думая, что те помогут им найти непреходящее блаженство. Беда поиска заключается в том, что ведёт он к какой- нибудь фантазии ума, какому-нибудь видению, которое проецирует и оценивает на основе уже известного. Любовь, которую ищет человек разрушается самим образом его жизни. Вы не можете в одной руке держать ружьё, а в другой Бога.

--------------------------------------

Голубь улетел, и красота облачных гор сияла над землёй – и истина там, куда вы никогда не смотрите.

--------------------------------------

Если вы решили медитировать, это не будет медитацией. Если вы намерены быть добрым – доброта не расцветёт никогда. Если культивируете смирение, его не будет. Медитация подобна ветру, который входит, когда вы оставляете окно открытым; но если вы намеренно открываете его, если вы сами приглашаете её войти, она никогда не появится. 

Медитация – не путь мысли, ведь мысль – это изощрённость и хитрость, с бесконечными возможностями самообмана, так что мысли не выйти на путь медитации. Медитацией – как и любовью – нельзя заниматься.

--------------------------------------

«Почему выходит так, – спросил он, – что вы выступаете против гуру? Это кажется таким нелепым. Они же знают, а я не знаю. Они могут вести меня, помочь, сказать мне, что надо делать, и спасти меня от многих несчастий и страданий. Они как свет во тьме; нам нужно находиться под их руководством, иначе мы просто потеряем голову, окажемся в смятении, в большом несчастье. Они говорили мне, что я не должен встречаться с вами, ибо те, говорили они, кто не принимает традиционного знания, представляют опасность. Они говорили, что если я буду слушать других, я буду разрушать тот дом, который они так старательно строили. Но искушение прийти и увидеть вас оказалось слишком сильным, и вот я здесь!» 

– В чём необходимость гуру? Знает ли гуру больше, чем вы? Что он знает? Если он говорит, что знает, он в действительности не знает; кроме того, слово – это не действительное состояние. Может ли кто-то научить вас этому необычайному состоянию ума? Они могут оказаться способными описать его вам, пробудить ваш интерес, желание обладать им и пережить его, но они не могут дать его вам. Вам нужно идти самому, всё путешествие вам надо проделать в одиночестве; в этом странствии вы будете и собственным учителем и собственным учеником.

--------------------------------------

Необходимо пребывать в уединении, но это уединение – не изоляция. Такая уединённость подразумевает свободу от мира жадности, ненависти и насилия со всеми его тонкими путями, и от болезненного одиночества и отчаяния. 

Пребывать в уединении, быть одному, – это быть посторонним, не принадлежать ни к какой религии, ни к какой нации, ни к какому верованию или догме. Это то уединение, что приходит к чистоте, простоте, которая никогда не была затронута человеческим безобразием. Эта чистота, невинность, может жить в нашем мире со всей его суетой и всё же быть не от мира. Она не облачена в какое-то особое одеяние. Расцвет добра не лежит на каком-то пути, ибо пути к истине нет.

--------------------------------------

Не думайте, что медитация – это продление и расширение переживания. В переживании всегда налицо свидетель, и он всякий раз привязан к прошлому. Медитация, напротив, – это такое полное бездействие, которое представляет собой окончание всех переживаний. Действие переживания имеет корни в прошлом и потому связано временем; оно ведёт к действию, которое есть бездействие и приносит беспорядок. Медитация есть полнейшее бездействие, исходящее из ума, который видит то, что есть, без вовлечённости в прошлое. Такое действие – не ответ на какой-либо вызов, а действие самого вызова – действие, в котором нет двойственности. Медитация – это опустошение от переживания, и она сознательно или бессознательно продолжается всё время; и потому она не будет действием, ограниченным определённым периодом в течение дня. Это непрерывное действие с утра и до ночи – наблюдение без наблюдающего. Так что нет разделения на повседневную жизнь и медитацию, на религиозную жизнь и жизнь мирскую. Разделение появляется только тогда, когда наблюдатель привязан ко времени. В этом разделении существует беспорядок, горе, смятение; таково состояние общества.

--------------------------------------

Религиозная жизнь – не на том берегу реки, она здесь, на этом берегу, на той стороне, где находятся все тяготы человека. Именно это нам необходимо понять, и действие понимания есть религиозный акт – не тело, посыпанное золой, не набедренная повязка, не митра, не принадлежность к власть имущим, не езда на слоне. 

Видеть всё состояние человека в целом, его наслаждения и горести – вот что имеет первостепенное значение, – а не всякие рассуждения о том, чем должна быть религиозная жизнь. То, что должно быть, – миф;
-
Мысль полагает возможным для себя выйти из этого стереотипа; но если она это сделает, это всё равно будет актом мысли, ибо мысль не обладает реальностью и потому создаст ещё одну иллюзию. 

Выход за пределы стереотипа не является актом мысли. Это следует ясно понять, иначе вы снова очутитесь в темнице мысли. Ведь в конце концов, «вы» – это пучок памяти, традиции, знания тысячи вчерашних дней. Поэтому выйти из мира войны, ненависти и насилия можно только с окончанием скорби, ибо скорбь есть результат мысли. Этот акт выхода и есть религиозная жизнь. В этой религиозной жизни нет никаких верований, потому что в ней нет завтрашнего дня.
-
Само это существо, которое и есть мысль должно окончиться. Сам этот эгоцентризм со всеми видами его деятельности должен легко и естественно умереть. Одна лишь его смерть будет началом новой религиозной жизни.

--------------------------------------

– Противоположна ли свобода рабству? Вот когда вы находитесь в тюрьме, знаете это, осознаёте все стесняющие ограничения тюрьмы, строите в воображении образ свободы – это свобода? Может ли воображение когда-либо дать свободу – или это причуда мысли? Что мы действительно знаем и что действительно существует – так это рабство, и рабство не только по отношению к внешним предметам, к дому, к семье, к работе, но рабство и во внутренней жизни, по отношению к наслаждению, которое доставляют господство и обладание, к страху, к вашим достижениям и к столь многому другому. Когда успех приносит большое наслаждение, мы никогда не говорим о свободе от него, мы даже не думаем о ней. Мы говорим о свободе лишь тогда, когда налицо боль. Мы связаны всем этим как во внутренней, так и во внешней жизни; и такое рабство – это именно то, что есть. А сопротивление тому, что есть, мы и называем свободой. Мы противимся тому, что есть, или мы убегаем от него или пытаемся его подавить – надеясь, благодаря этому прийти к какой-нибудь форме свободы. Во внутренней сфере мы знаем только два явления – рабство и сопротивление; и сопротивление создаёт рабство.

--------------------------------------

Медитация приходит лишь тогда, когда ваше сердце по-настоящему открыто – открыто не ключом мысли, не застраховано от опасности при помощи интеллекта, а когда оно так же открыто, как открыто безоблачное небо; и тогда медитация приходит без вашего ведома, без вашего призыва. Но вы никогда не в состоянии удержать её, сохранить её или поклоняться ей. Если вы попытаетесь, она никогда не вернётся; что бы вы ни делали, она будет избегать вас. В медитации вы не важны, вам в ней нет места; её красота не в вас, а в ней самой. К этому вы ничего не можете прибавить.

--------------------------------------

Отделение – самоубийство, и это относится и к индивиду и к сообществу и к нации.

--------------------------------------

Знание – это всегда прошлое; к нему можно обращаться, чтобы действовать в настоящем, однако знание ограничивает настоящее. Разумность – всегда в настоящем, и она не принадлежит какому-либо времени.

--------------------------------------

Медитация – освобождение ума от всей нечестности. Мысль порождает нечестность. Мысль, в своих попытках быть честной, производит сравнение и тем самым оказывается нечестной. Всякое сравнение есть процесс уклонения, уловка, и потому порождает нечестность. Честность – не противоположность нечестности. Честность – не принцип. Это не приспособление к образцу, но, скорее, – тотальное восприятие того, что есть. Медитация является движением этой честности в безмолвии.

--------------------------------------

Вы хотите, чтобы для вас рыли новые ступени, которые привели бы вас к совершенно иному измерению, или вам самому хочется вырыть собственные ступени такого рода. Но если вы не знаете, что представляет собой это измерение – фактически, не умозрительно, – каждая ступень, вырытая или пройденная вами, сможет привести вас лишь к тому, что уже известно. Так что отбросьте всё это и начните с другого конца. Будьте безмолвны, и вы найдёте.

«Но я не знаю, как быть безмолвным!»

– Вот вы опять оказались в том же положении "как", и нет конца этим "как". Всё знание – не на той стороне. Если вы знаете, то вы уже в могиле. Бытие не есть знание.

--------------------------------------

Любовь – всегда новое, и воспоминание о любви есть смерть любви.

--------------------------------------

2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Džordžas Orvelas - 1984-ieji


- Kartais jie ima grasinti kuo nors, - pasakė ji, - ko tu negali pakęsti, negali net pagalvoti. lr tada tu sakai: „Nedarykit man to, darykit kam nors kitam, tokiam ir tokiam". Gal vėliau įr galėtum apsimesti, kad tai buvo tik apgaulė, kad taip pasakei tik todėl, kad jie liautųsi, bet iš tikro neturėjai to galvoje. Bet tai netiesa. Kai tai atsitinka, tu tą ir turi galvoje. Manai, kad nebuvo kaip kitaip išsigelbėti, o išsigelbėti norisi. Tu iš tikro nori, kad taip atsitiktų kitam žmogui. Ir tau visai nėrūpi, kaip jis kentės. Galvoji vien apie save. - Galvoji vien apie save, - pritarė jis. - Ir tam kitam žmogui jau nebejauti to paties. - Taip, - tarė jis, - nebejauti.

-----------------------------------------

- Pasakykit man, - paklausė Vinstonas, - ar greitai mane nušausite?  - Tikriausiai dar negreit,- tarė O'Brajenas. - Jūs - sunkus atvejis. Bet vilties nepraraskit. Viskas vėliau ar anksčiau pagydoma. O tada mes jus nušausime. 

-----------------------------------------

 Jei norit ateities paveikslo, įsivaizduokit batą, lipantį ant žmogaus veido - ir taip bus per amžius.

-----------------------------------------

Senųjų despotų įsakymas būdavo „Nedaryk to". Totalitarininkų įsakymas buvo „Daryk taip". Mūsų įsakymas yra „Būk toks".

-----------------------------------------

Masės niekada nesukyla pačios ir niekada nesukyla tik dėl to, kad yra išnaudojamos. Juk tol, kol jos neturi duomenų palyginimui, jos net nesuvokia esančios išnaudojamos.

-----------------------------------------

Filosofijoje, religijoje, etikoje, politikoje du plius du gali būti penki, bet konstruojant šautuvą arba lėktuvą du plius du turi būti tik keturi.

-----------------------------------------

Faktų, be abejo, ten nenuslėpsi. Juos galima išaiškinti tyrimais, išgauti kankinimais. Bet jeigu turi tikslą ne išlikti gyvas, o išlikti žmogus, visa tai yra nereikšminga. Jie negali pakeisti tavo jausmų, tiesą sakant, tu negali jų pakeisti ir pats, net jeigu ir labai norėsi. Jie iki smulkmenų gali išaiškinti viską, ką tu darei, sakei ar galvojai, bet širdis, kurios elgesys net tau pačiam yra paslaptingas, liks neprieinama.

-----------------------------------------

Jis prisitraukė ją arčiau. Ji pasidėjo galvą jam ant peties, ir malonus plaukų kvapas nustelbė balandžių mėšlo dvoką. Ji labai jauna, pagalvojo jis, dar kažko tikisi iš gyvenimo, dar nesupranta, kad, nustūmęs nereikalingą žmogų nuo uolos, nieko neišspręsi.

-----------------------------------------

Aš jus myliu.

-----------------------------------------

Tai ten vienas toks vyrukas, na, pavardės nebepasakyčiau, bet kalbėtojas buvo kaip reikiant, taip. Kitiems toli šaukia iki jo! „Liokajai,- sakydavo jis,- buržuazijos liokajai! Valdančiosios klasės pataikūnai“. Dar vadindavo parazitais. Ir dar hienomis, taip, tikrai hienomis. Žinoma, jis kalbėjo apie Darbo partiją, suprantat. 

-----------------------------------------

– Žodžių naikinimas – nepaprastai gražus dalykas. Žinoma, daugiausiai balasto yra tarp veiksmažodžių ir būdvardžių, bet yra ir šimtai daiktavardžių, kuriuos galima išmesti. Ir tai ne vien sinonimai, yra ir antonimų. Kam palikti žodį, kurio reikšmė yra priešinga kito žodžio reikšmei? Juk kiekvienas žodis savaime turi savo priešybę. Paimkime, pavyzdžiui, „geras“. Jeigu jau turime jį, tai kam dar reikalingas žodis „blogas“? Puikiausiai galim apsieiti su žodžiu „negeras“, beje, jis dar geresnis, nes yra tiksli priešybė, ko nepasakysi apie „blogas“. Toliau – jeigu prisireikė stipresnio laipsnio negu geras, tai kokia prasmė apsikrauti visa ta virtine tokių neaiškių, beverčių žodžių kaip „puikus“, „nuostabus“ ir visi kiti? Tą reikšmę puikiai nusako „pliusgeras“, o jeigu nori dar stipriau – „dupliusgeras“.

-----------------------------------------

Juk jis yra tarsi vienišas vaiduoklis, sakantis tiesą, kurios niekas niekada neišgirs. Bet kol jis ją sako, pasaulis išlieka nemiręs.

2020 m. liepos 4 d., šeštadienis

MICHEL HOUELLEBECO ■ SALOS GALIMYBĖ

Iš tiesų protas ne ypač svarbus seksualiniams santykiams, jis reikalingas tik vienam dalykui: žinoti, kada dera uždėti ranką ant vyro penio viešoje vietoje. Tai patinka visiems vyrams, nes tokios beždžioniškų įpročių liekanos. Kvaila būtų nekreipti į tai dėmesio. Belieka sulaukti tinkamo momento ir vietos. Kai kuriems vyrams patinka, kad tą nepadorų gestą matytų moteris, kiti, greičiausiai šiek tiek linkę į pederastiją arba labai valdingi, norėtų, kad tai būtų kitas vyras. Pagaliau yra tokių, kurie mato tik porą, žiūrinčią bendrininkų žvilgsniais. Vieniems labiausiai patinka traukiniai, kitiems - baseinai, tretiems - naktinės diskotekos arba barai. Protinga moteris tai žino.

2020 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Vaiva Grainytė - Gorilos archyvai

KĄ VARNOS
RANDA SMĖLYJE?
Ką varnos randa smėlyje?
Kriauklelių
auskarų
pakabukų
nuorūkų
vaiko šūdukų
danties gabaliuką
kamščių nuo vieno ar kito gėrimo
(dominuoja šampanas)
šokolado
graužtukų
krokso korpusą
sumuštinių kąsnelių
kremo Q10 lašelių
maudymosi kostiumo dalį
raidžių iš žurnalų
smėlio pilių griuvėsių –
o tai yra tas pat smėlis,
kuriame varnos nuolatos kažką randa.
Jeigu rastus daiktus varnos praryja,
esu rami:
visi daiktai saugiai guli juodose karksinčiose
saugyklose.
(P.S. Turint omenyje, kad paukščiai daug laiko
praleidžia aukštyje,
tarsi tiktų skambiai pridurti: „...guli juodose
kranksinčiose saugyklose arčiau dievo.“
P.P.S. O kas, jeigu aš dievo nesuvokiu esant
danguje, o manau jį / ją esant visur? Tuomet reiktų
pabaigti: „...guli juodose kranksinčiose dieve“?)
Net jeigu varnos nepraryja smėlyje rastųjų daiktų,
jie vis vien saugiai guli dieve.

-------------------

VĖJAS TOKS STIPRUS
Vėjas toks stiprus: jūroje medūzas sutelkė į vieną krūmą skalbinių virvės stuburą perlaužė nuo lubų nuplėšė uodus mano galvą ant tavo pagalvės atnešė.
-------------------- NEVYKUSI
REINKARNACIJA

Baltramiejus Vilentas
dėstė Karaliaučiaus Akademijoj.
Dabar jis –
mano katinas ir
kankinas anemijoj.

Konstantinas Moes – Oskragello ŽMOGUI PRIGIMTIES SKIRTAS MAISTAS

Jeigu ne senovės skulptūros, visai nežinotume, kaip turi atrodyti žmogus. Jau nebekalbėdami apie vidinį išsigimimą, pažiūrėkime atidžiai, kokia mūsų išvaizda. Pažiūrėkite į veido bruožus – tiek vyrų, tiek moterų, - kokie jie išsigimėliai. Ant plonų arba išsipūtusių kojų kaip maišas ar moliūgas kabo pilvas, vienas neapsakomai storas, kito oda susiraukšlėjusi ir vos laikosi ant skeleto: veido spalva purvinai geltona arba blausiai raudona, akys drumstos, nosis visada nusukta į šalį, ištinusi; sukepę lūpos, iš burnos nepakenčiamas kvapas, apgailėtina augmenija ant galvos, veidas raukšlėtas jau nuo mokyklos laikų; vietoj malonios džiaugsmingos šypsenos veide kažkokia neapibrėžta grimasa, visiškas šviežumo praradimas, - nieko, kas liudytų jame valios jėgą. O burna? Tai kažkokia dvokianti pragarmė, apdovanota geltonais arba žalsvai raudonais pūvančiais kapliais, vadinamais dantimis.
Be nosies niekas nedrįstų pasirodyti žmonėse; kiekvienas žino, kad šis trūkumas atgrasus, kad jis pažeidžia patį esminį estetinį jausmą.. Visi žino, kad šis trūkumas yra negarbingų ligų, dėl kurių patys kalti, pasekmė, nes nepaisė gamtos dėsnių – proto. Visi žino, kad tai gėda. Plikė, dantų iškritimas, nutukimas – visa tai neprotingo gyvenimo, neprotingų piktnaudžiavimų arba tikro gėdos jausmo nepaisymo pasekmės.
Visa atsakomybė dėl išsigimusių ir kenčiančių vaikų gula ant jų gimdytojų pečių. Ta atsakomybė, apie kurią senovės fiziologai sako, kad „tėvų nuodėmės persiduoda vaikams iki trečios ir ketvirtos kartos” (atavizmas), turi perspėti ir priminti tėvams perduoti savo palikuonims tik geranoriškumą, sveikatą, dvasios ir kūno grožį. Tik šių pareigų vykdymas gali pelnyti vaikų meilę ir visuomenės pagarbą; meilė žtarnaujama, bet ne įgyjama reikalavimais. Nežinojimas yra didžiulė nelaimė; gi sąmoningas gyvenimo įstatymų laužymas yra nuodėmė, atvedanti iki visiškos fizinės ir dvasinės griūties.
Stebėtina, kad žmonės, taip įtemptai besidarbuojantys savo fizinės griūties labui, tuo pačiu metu aštrina savo protą, kad išaugintų gražias ir naudingas arklių, veislinių karvių, jaučių, avių, šunų ir kitų naudingų gyvūnų veisles ir savo tikslą pasiekia. Bet išauginti stiprią, gražią ir sveiką žmonių rasę niekas dar nekėlė sau užduoties.
Kodėl? Todėl, kad visuomenė nugrimzdo savo ištvirkusio gyvenimo būdo liūne ir malonėtų kitus priversti galvoti už save, ypač gydytojus.

-----------------

Sužadinančios priemonės
(Narkotikai)
Mėsa. Mirusio ar nužudyto žmogaus kūną vadiname lavonu, taip pat kritusio gyvulio kūną.
Tačiau užmušto jaučio kūną delikačiai vadiname jautiena. Kam šis skirtumas? Taip ar kitaip, lavonas lieka lavonu; juk nėra jokio esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio lavono. Tiek vienas, tiek kitas po mirties pasmerkti pūti ir irti. Mes instinktyviai ir gana pagrįstai vengiame lavonų, jaučiame tam tikrą pasibjaurėjimą jais. Jaučio gi lavoną...suvalgome. Nuo kelyje nugaišusios karvės mes šalinamės; tas pats lavonas ant mėsos prekystalio mūsų visai negąsdina, o iš lėkštės mes jį griebiame su didžiausiu malonumu ir laidojame savo nuosavame pilve.

------------------

Tautos, besimaitinančios avižomis kasdien, kaip pvz. škotai ir slavų tautos, sveikesnės ir stipresnės už kitas.
Įsimintinas vieno škoto atsakymas anglui. Pastarasis juokėsi iš pirmojo, kad tas valgo avižas kaip anglų arkliai. Škotas jam atsakė: „Sakykite, gerbiamasis, kur geriausi žmonės, jei ne Škotijoje, ir kur geriausi arkliai, jei ne Anglijoje.“

------------------

Baigdamas pasistengsiu dar kartą reziumuoti visus svarbiausius vegetarinės mitybos privalumus, prieštaraujančius mėsinei – narkotinei.
1. Vegetarinė sveikesnė ir daugiau atitinka mūsų prigimtį; tuo tarpu maitinimasis mėsa pabudina aistras ir naikina visa, kas teikia mūsų gyvenimui tikrąjį žavesį.
2. Vegetarinė mityba malonesnė, nes ji siūlo mums tik švarius produktus vietoj nešvarių ir atstumiančių.
3. Vegetarizmas yra žmogaus vertas gyvenimo būdas, nes stabdo kraujo praliejimą, gyvūnų žudymą ir žmogui nemalonų jų kankinimą bei žeminimą.
4. Vegetarizmas tarnauja tikrai kuriančiam pradui, nes jo įtakoje švelnėja įpročiai ir tampa lengviau valdyti save. O gebėjimas valdyti save pasitarnauja auklėjimui ir yra visų geradarių motyvas.
5. Vegetarizmas saugo žmogaus vertę, nes nutolimas nuo jo, nutolimas nuo gyvenimo pagal gamtos dėsnius, kankinimasis aistrų ir ligų pančiuose dėl savo pačių kaltės – žemina mus.
6. Vegetarizmas palaiko moters – motinos, šeimininkės vertę, neversdamas jos užsiimti žeminančiu, pasmerkiančiu, netgi bjauriu darbu nešvarioje, dvokiančioje vietoje , kas, be abejonės, neigiamai veikia jos charakterį. O vegetarizmas duoda jai laiko protingiems užsiėmimams jos aukštesnio pašaukimo dėlei – ateinančių kartųauklėjimui. Nuo jos daugiausiai priklauso vegetarizmo įgyvendinimas namuose.
7. Vegetarizmas palengvina namų ūkį, daro jį paprastesnį..
8. Vegetarizmas yra taupumas, aukščiausio lygio ekonomija.
9. Vegetarizmas yra pagalba pačiam sau, nes jis apsaugo nuo daugelio ligų
10. Vegetarizmas yra nepriklausomybė
11. Vegetarizmas yra loginė instinkto, mokslo ir tradicijos išdava
12. Vegetarizmas apdovanoja dvejopai: ir kūną, ir sielą. Lygiai kaip vegetarizmo neigimas skiria dvigubą bausmę: kančią ir kūnui, ir sielai.

2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Jo Nesbø - Troškulys

– Pagaliau supratau, kodėl naudoji „Old Spice“.
– Ne, nesupratai, – nepiktai paprieštaravo Mona.
– Supratau! Saugaisi nuo prievartautojų. Argi ne? Naudoji losjoną po skutimosi, kuris dvelkia testosteronu. Tai atbaido prievartautojus kaip ašarinės dujos. Bet ar pagalvojai, kad tas kvapas atbaido ir visus kitus vyrus, Mona?
– Pasiduodu, – sudejavo Mona.
– Taip, pasiduok! Pasakok!
– Tai susiję su mano tėčiu.
– Kaip?
– Jis naudojo „Old Spice“.
– Žinoma! Jūs buvote tokie artimi. Vargšele, tu jo pasiilgsti.
– Naudoju tą losjoną, kad man nuolat primintų apie patį svarbiausią dalyką, kurio jis mane mokė.
Nora sumirksėjo:
– Apsiskusti?
Mona nusijuokė ir čiupo stiklinę:
– Niekada nepasiduoti. Niekada.


-------------------

– Tai pašaukimas.
– Jūsų kabinete mačiau Nukryžiuotąjį. Jūs tikite pašaukimu.
– Hūle, manau, kad tikit ir jūs. Permatau jus. Gal tas pašaukimas ir ne iš Dievo, bet jūs vis tiek jį jaučiate.
Haris nudelbė akis į puodelį. Stefensas teisinga iįvardijo: neįtikėtinai prasta.
– Ar tai reiškia, kad nemėgstate savo darbo?
– Nekenčiu jo, – nusišypsojo gydytojas. – Jei galėčiau pasirinkti, būčiau pianistas.
– Bet ar gerai skambinate fortepijonu?
– Štai kur prakeikimas: nemoki daryti to, ką mėgsti, ir puikiai darai tai, ko nekenti, argi ne taip?
– Haris linktelėjo:
– Tai tikras prakeikimas. Darome tai, ką sugebame.
– O visi meluoja, kad sekdamas savo pašaukimu gausi atlygį.
– Gal pats darbas ir yra atlygis?

2020 m. kovo 15 d., sekmadienis

Vaiva Grainytė - Gorilos archyvai

NEREIKLIOJI
PRENUMERATA
Pašte prie langelio eilės:
prenumeruoja leidinius apie gyvenimo būdą, sportą, mezginius, pasaulio paslaptis, senovę, botaniką, psichologiją, ribines patirtis.
Bažnyčiose prenumeruoti mėginama meilę, pasisekimą egzaminuose, auglio, vėžio ar išsėtinės sklerozės kapituliaciją, ramybę mirusiems.
Jogos užsiėmimuose giliai kvėpuojant užsisakomos
tvirtos
šlaunys, lankstumas, šviesa akyse ir prote.
Kalu vokiškų savybinių įvardžių lentelę:
Ich – mein(e)
Du – dein(e)
Er, es – sein(e)
Sie – ihr(e)
Ir man nieko daugiau nereikia.
Tik prisijaukinti valkataujantį šunį, atitrūkusį įvardį – Save.

***

KĄ VARNOS
RANDA SMĖLYJE?
Ką varnos randa smėlyje?
Kriauklelių
auskarų
pakabukų
nuorūkų
vaiko šūdukų
danties gabaliuką
kamščių nuo vieno ar kito gėrimo
(dominuoja šampanas)
šokolado
graužtukų
krokso korpusą
sumuštinių kąsnelių
kremo Q10 lašelių
maudymosi kostiumo dalį
raidžių iš žurnalų
smėlio pilių griuvėsių –
o tai yra tas pat smėlis,
kuriame varnos nuolatos kažką randa.
Jeigu rastus daiktus varnos praryja,
esu rami:
visi daiktai saugiai guli juodose karksinčiose
saugyklose.
(P.S. Turint omenyje, kad paukščiai daug laiko
praleidžia aukštyje,
tarsi tiktų skambiai pridurti: „...guli juodose
kranksinčiose saugyklose arčiau dievo.“
P.P.S. O kas, jeigu aš dievo nesuvokiu esant
danguje, o manau jį / ją esant visur? Tuomet reiktų
pabaigti: „...guli juodose kranksinčiose dieve“?)
Net jeigu varnos nepraryja smėlyje rastųjų daiktų,
jie vis vien saugiai guli dieve.

2020 m. kovo 6 d., penktadienis

Paulius Senūta - SFERA

Ignacijus sako: „Labas.“ Ji sako: „Nu.“ Jis klausia: „Gal ko norėtum?“ Ji klausia: „Ką?“ Ignacijus klausia: „Ko norėtum?“ Ji sako: „Nieko.“ Ignacijus: „Klausiu, ko norėtum?“ Ji sako: „Nieko nenorėčiau“ Ignacijus: „Siūlau ko nors išgert.“ Ji: „Aš nieko nenoriu.“ Ignacijus atsistoja, išeina ir tolsta nuo artimos sielos.

2020 m. sausio 29 d., trečiadienis

Jo Nesbø - Šarvuota širdis

Haris plačiai atmerktomis akimis žvelgė į tamsą ir beveik nepastebėjo, kaip atsivėrė dangus, o prapliupęs lietus nuskandino kirų klyksmus.

2019 m. gruodžio 25 d., trečiadienis

Jo Nesbø - Sniego senis

– OK, – paragino Haris. – Pradėkit.
– O tu? – paklausė Brat.
– Aš einu į koncertą, – tarstelėjo Haris.

--------------------------------------------------

Hariui buvo įdomu, kodėl žmones, gyvenančius iš kitų žmonių vargo, visada dengia blizgus prakaito sluoksnis, tarsi išorinė suvaidintos gėdos plėvė, pridengianti sąžinės trūkumą.

2019 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Jo Nesbø - Gelbėtojas

– Bet negali būti taip paprasta tapti seksualiniu smurtautoju.
– Tikrai ne, kai kurie, paauglystės metais aptikti su pornografiniais žurnalais ir pritalžyti iki mėlynumo, vėliau išvysto įprastą, sveiką seksualumą. Bet jei nori padidinti šansus, kad žmogus taps seksualiniu smurtautoju, reikia žiauraus tėvo, landžios, seksualiai įkyrios motinos ir aplinkos, kurioje tiesa užgniaužiama, o už žemiškąsias aistras žadamos pragaro liepsnos.

--------------------------------------------

– Na, Espenai. Nesi narkomanas, tai kodėl elgetauji?
– Nes mano užduotis – būti žmonijos veidrodžiu, kad kiti galėtų atpažinti save ir pamatyti, kas didinga ir kas niekinga.
– O kas yra didinga?
Espenas beviltiškai atsiduso, tarsi jam būtų įkyrėję kartoti tai, kas akivaizdu:
– Geraširdiškumas. Dalytis ir padėti savo artimui. Biblijoje rašoma beveik vien tik apie tai. Tiesą sakant, tektų kaip reikiant paieškoti, kad rastum ką nors apie intymius ryšius iki vestuvių, abortą, homoseksualumą ir moters teisę pasisakyti viešai. Bet, žinoma, fariziejams lengviau garsiai kalbėti apie šalutinius dalykus nei aprašyti ir atlikti didžius veiksmus, kuriais Biblija neleidžia abejoti: turi atiduoti pusę to, ką turi, tam, kuris nieko neturi. Tūkstančiai žmonių miršta kiekvieną dieną, kadangi tie krikščionys taip ir laikosi įsikirtę žemiškųjų gėrybių. Aš suteikiu jiems galimybę apie tai susimąstyti.

--------------------------------------------

Haris užmerkė akis, stipriai ją apkabino ir pajuto smulkaus katiniško kūno šilumą. Antrą kartą per parą štai taip stovėjo ir laikė ją apkabinęs. Ir nenorėjo paleisti. nes žinojo, kad šis kartas paskutinis.

Jos auskaras buvo prisispaudęs Hariui prie skruosto po viena akimi kaip sustingusi ašara.

2019 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Kūrėjo kelias - Julia Cameron

Kodėl žodis „Dievas“ turėtų būti daiktavardis? Kodėl ne veiksmažodis... tai juk pats aktyviausias ir dinamiškiausias veiksmažodis
Mary Daly
.
Menininko padėtis kukli. Jis viso labo tik kanalas.
Pietas Mondrianas

--------------------------------------------

Neapsigaukite: cenzorius nori jus prigriebti. Tai patyręs priešas. Kiekvieną kartą, kai tampate protingesni, jis taip pat protingėja. Parašėte puikią pjesę? Cenzorius kužda jums, kad tai ir viskas. Nupiešėte eskizą? Cenzorius sako: „Tai ne Picasso.“

--------------------------------------------

Vangumas, apatija ir neviltis yra priešai. Ne pyktis. Pyktis – mūsų draugas. Nemalonus draugas. Šiurkštus draugas. Tačiau labai ištikimas. Jis visada pasakys, kai kas nors mus išduoda ar kai patys norime save išduoti. Jis visada perspės, kad mums laikas veikti savo pačių labui.

--------------------------------------------

Meno kūrinys visuomenei parodo ją pačią. Menas iškelia viską į šviesą. Jis mus nušviečia. Jis apgaubia šviesa mūsų nesibaigiančią tamsą. Jis meta spindulį į patį tamsos vidurį ir klausia: „Ar matai?“

2019 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Bruno Ferrero - Laimingi tėvai

Viena mergina rankinėje nešiojosi raštelį, beveik sutrintą nuo dažno skaitymo: „Mylimoji dukrele, žinau, kaip nusiminei dėl prasto pažymio. Nesikrimsk taip, labai prašau. Tu gauni aukščiausius balus iš to, ką aš ir tavo tėtis gyvenime laikome svarbiausiais dalykais! Esi sąžininga, atsakinga ir savarankiška. Tu puikus žmogus. Visa kita ne taip jau svarbu. Apkabinu ir bučiuoju. Tavo mama.“

-------------------------

„Šeimos idealas: tėtis nekelia balso, mama nepriekaištauja, vaikai mielai visur padeda. Ir tik katinas gali daryti ką užsimanęs“ (Katerina, 11 metų).

-------------------------

Visuomenės užtikrintas ekonominis saugumas neginčytinai puikus dalykas, tačiau jis neskatina dvasinės stiprybės, nesuteikia nei emocinio komforto, nei pusiausvyros, neužtikrina mūsų orumo, vertės, pagarbos sau. Visa tai vaikui gali duoti tik tėvai. Jeigu to negauname iš tėvų, vėliau gyvenime bus be galo sunku įgyti; visada būsime labai pažeidžiami.

-------------------------

Nereikia, kad vaikas apie save kalbėtų neigiamai, kad įprastų skųstis ar lengvai pasiduoti. Nuolat aimanuojantis vaikas iš tiesų galvoja: „Nepatinku pats sau, nepatinka viskas aplinkui.“ Kas mano esąs nevykėlis, toks ir tampa. Tėvai yra tie asmenys, kurie lengviausiai gali užkardyti polinkį į savinieką, mokydami vaikus teigiamo požiūrio į gyvenimo sudėtingumą, netgi kai reikalai pakrypsą į blogą pusę.

-------------------------

Jėzaus žinia žmonijai - atleidimas. Jo žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ šioje paprastoje frazėje glūdi paslaptis, kaip išmokti atleisti.

2019 m. rugpjūčio 6 d., antradienis

Jo Nesbø - Pentagrama

– Aš gyvenau su virėju, mes turėjome nedidelę užeigą. Taigi aš šio to išmokau apie maistą. Tarkim, kad kraujyje yra baltyminių medžiagų ir, jeigu kraują supili į puodą su karštesniu nei šešiasdešimt penkių laipsnių vandeniu, jis sutirštėja ir pavirsta gumulais. Lygiai taip pat, kaip verdančiame vandenyje pratrūkęs kiaušinis. Kai Andersas paragavo vieną gumulą, buvusį vandenyje, ir pasakė, kad jo skonis kaip kiaušinio, supratau, kad ten kraujas. Ir kad atsitiko kažkas rimto.
Andersas Nygoras prasižiojo. Jo, net jo, įrudusi oda staiga išblyško.
– Skanaus, – sumurmėjo Haris ir išėjo.

---------------------------------------------------

Haris įsikišo telefoną į vidinę kišenę. Girdėjo, kaip Melerio balsas tyliai vibruoja prie spenelio. Netgi šiek tiek malonu. Jis ištuštino bokalą, atsistojo ir išsvirduliavo į šiltą vasaros vakarą.

---------------------------------------------------

Šiandien per radiją sakė, kad Nurmarkos ežeruose temperatūra siekia apie dvidešimt du laipsnius. Tačiau jeigu atsuktą čiaupą palaikai ganėtinai ilgai, geriamasis vanduo iš Maridalsvaneto tampa šaltas ir gaivus. Stebeilydama į savo pirštą ji svarstė, kaip taip gali būti. Jei vanduo pakankamai atšals, pirštas pabals ir kone apmirs. Kairės rankos bevardis pirštas. Kada nors ant jo bus užmautas vestuvinis žiedas? Reikia tikėtis, anksčiau, negu pabals ir apmirs širdis.

---------------------------------------------------

– Jūs turite labai gražų deimantinį žiedą. Atrodo kaip sužadėtuvių žiedas.
Beatė nežinia kodėl paraudo.
– Aš nesusižadėjusi. Šį sužadėtuvių žiedą mano tėvas padovanojo mamai. Kai jis mirė, žiedas atiteko man.
– Aišku. Tada suprantu, kodėl jį mūvite ant dešinės rankos.
– Argi?
– Na taip, juk žiedą įprasta mūvėti ant kairės rankos. Tiksliau, ant kairės rankos trečiojo piršto.
– Ant didžiojo piršto? Maniau, kad žiedas mūvimas ant bevardžio.
Moteris nusišypsojo.
– Jei tikėtume tuo pačiu, kuo ir egiptiečiai, tada ne.
– O kuo jie tikėjo?
– Jie manė, kad tiesiai iš širdies į kairės rankos didįjį pirštą eina meilės kraujagyslė, vena amoris.

---------------------------------------------------

Leisti į save įsiskverbti yra esminis dalykas. Jeigu išdrįstumėt, atrastumėt turįs daug didesnį emocijų spektrą nei manot. Užsiverdamas liekate viduje vienas, o kiti pasilieka išorėje. Tačiau atsivėręs, tapdamas pažeidžiamas ir pasikliaujantis, suteikiate kitiems galimybę tiesiogine šio žodžio prasme patekti į savo vidų. – Vilis pamosavo šakute. – Žinoma, be pavojų čia neišsiversi. Jus gali sunaikinti, sužeisti iš vidaus. Bet gali ir mylėti. ir tada jūs apglėbiat visą tą meilę, Hari. Ji priklauso jums. Sakoma, kad lytinio akto metu vyras užvaldo moterį, tačiau ar tai tiesa? Kas užvaldo kito lyties organą? Pamąstykit apie tai, Hari.
Haris susimąstė.

---------------------------------------------------

Jis jau keturias dienas buvo blaivus. Blogiausia – praeityje, jis save įtikinėjo. Tai melas, blogiausia buvo anaiptol ne praeityje. Kartą Aunė paklausė jo, kodėl, jo manymu, jis geria. Haris nė nesusimąstęs atšovė: „Nes mane troškina.“ Jis ne kartą apgailestavo, kad gyvena tokioje visuomenėje ir tokiu metu, kai su gėrimu susijusių trūkumų daugiau negu pranašumų. Priežastys, dėl kurių jis būdavo blaivus, niekada nesisiejo su įsitikinimais, tik su praktiškumu. Daug ir ilgai gerti – varginantis užsiėmimas, o atpildas tėra trumpas, apgailėtinas gyvenimas, kupinas nuobodulio ir fizinių skausmų. Užkietėjusio girtuoklio gyvenimas yra girtumo būsenos ir laikas tarp jų. Kada iš tikrųjų gyvenama – filosofinis klausimas, kuriam nagrinėti jis neskyrė daug laiko, nes atsakymas vis tiek negalėjo suteikti jam geresnio gyvenimo. Arba prastesnio. Nes visa, kas gera, – viskas – anksčiau ar vėliau prarandama pagal alkoholio traukos dėsnį. Galingojo Troškulio dėsnį.

2019 m. birželio 26 d., trečiadienis

Jo Nesbø - Raudongurklė

– Gali eiti, – tarė jis. – Ir nuleisk galvą.
– Taip, žnoma, – Atsakė Gudbrandas. – Ir nugarą palenksiu.
– Prisimeni, ką sakydavo Danielius? – savotiškai nusišypsojęs paklausė Edvardas. – Kad mes čia vaikštome taip susikūprinę, jog namo į Norvegiją grįšime kuproti.
Tolumoje tratėdamas juokėsi kulkosvaidis.

----------------------------------

Prisišliejusi ji raudojo jam ant skraito. Jis glostė jos rudus, glotnius plaukus.
– Be to, turėjau iškart suprast, jog viskas pernelyg nuostabu, kad būtų tiesa, – tarė jis. – Turiu galvoje  – aš ir sesuo Helena Paryžiuje.
Jo balse ji pajuto šypseną.
– Ne, matyt, netrukus atsibusiu ligoninės lovoje tikėdamas, kad sapnavau velniškai gražų sapną. Ir lauksiu tavęs ateinančios su pusryčiais. Be to, rytoj tavęs laukia naktinis budėjimas, juk nepamiršai? Tada tau papasakosiu istoriją, kaip Danielius iš švedų skyriaus nugvelbė dešimt maisto davinių.
Ji pakėlė į jį ašarotą veidą.
– Pabučiuok mane, Ūrija. 

----------------------------------

Senasis  vyriškis nebe senas. Ir jis šoka. Skamba lėtas valsas, o ji skruostu prigludusi jam prie kaklo. Jau ilgai šoka, jie prakaituoti, jos oda tokia įkaitusi, kad svilina ten, kur liečiasi su jo. Jaučia, kad ji šypsosi. Jis nori nesiliauti šokęs, šokti šitaip, laikyti ją glėbyje, kol namas sudegs iki pamatų, kol išgaruos diena, kol jie atsimerkę pastebės atsidūrę visai kitur.
Ji kažką kužda, bet muzika per garsi.
– Ką? – klausia jis, nunarindamas galvą. Ji prideda lūpas jam prie ausies.
– Tau reikia atsibusti, – sako ji.

----------------------------------

– Ligonis – reliatyvi sąvoka. Mes visi ligoniai, reikalas tas, ar mūsų funkcionalumas atitinka visuomenės nustatytų elgesio normų standartą. Veiksmai patys savaime nėra ligos simptomai, svarbu atsižvelgti, kokiomis aplinkybėmis veiksmas atliekamas. Daugelio žmonių tarpinėse smegenyse, pavyzdžiui, yra impulsus reguliuojantys nerviniai centrai, kurių normali veikla užtikrina, kad nežudysime savo artimo. Tai tik viena iš smegenų savybių, nulemtų evoliucinės raidos ir skirtų savo rūšiai išsaugoti. Tačiau jei žmogus gana stipriai pratinasi laužyti tuos rėmus, normali centrų veikla slopinama. Taip nutinka kareiviams.

----------------------------------

– Kodėl jūsų veidai tokie keisti?
Haris pažvelgė į Rakelę, kuri iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti rimtą miną.
– Todėl, kad mes vienas kitam labai patinkame

2019 m. birželio 14 d., penktadienis

Jo Nesbø – Nemezidė

Keršyti. Primityvu? Anaiptol. Kerštas yra mąstančio žmogaus refleksas, sudėtingas veiksmų ir padarinių junginys, kurio nesugebėjo išsiugdyti jokia kita gyvūnų rūšis. Kalbant evoliucijos terminais, keršto praktika pasirodė esanti tokia veiksminga, kad išliko tik kerštingiausieji. Kerštas arba mirtis. Galbūt skamba kaip vesterno pavadinimas, na, bet prisimink, kad ši atpildo logika sukūrė teisinę valstybę. Nepamirštamas priesakas „akis už akį“, perspektyva, kad nusidėjėlis degs pragare ar bent jau sūpuosis kartuvėse. Kerštas išties yra civilizacijos kertinis akmuo, Hari.

2018 m. liepos 8 d., sekmadienis

Aušra Kurienė - Kaip užauginti žmogų

Vaikas spaudžia klavišus daugybę kartų ir nepraranda motyvacijos, nes kai jam nepavyksta, niekas neišvadina jo žiopliu ar nevykėliu. Kompiuteris jam siūlo bandyti dar kartą, tikina, kad tikrai jam pavyks, ir nuoširdžiai džiaugiasi, kai pavyksta, neprimindamas, kad vakar tai neišėjo ir kažin, kaip čia bus rytoj. Norėtume, kad mokytojai ir tėvai mokėtų taip palaikyti kaip kompiuteris...

----------------------------------

Kai kurių paklusniai augintų vaikų tėvai už juos visada geriau žino, kad jie turi lankyti dailę ar baletą, kokią sporto šaką rinktis, kuo būti užaugus. Kaip sename gruzinų anekdote, gruzinė mama iškiša galvą pro langą ir kviečia sūnų: „Gogi, eik namo!“ Jis klausia: „Kodėl? Man šalta?“ Mama jam paaiškina: „Ne, tu pavargęs.“

2018 m. birželio 4 d., pirmadienis

Aš iki gimimo – Aleksandras Žarskus

Nereikia didelės išminties, kad suvoktume, kaip svarbu ne tik dėl būsimo vaiko, bet ir savo pačių labui dvasinio nėštumo metu dorai gyventi. Žinoma, dorai gyventi privalu visada, nes žmogus visą laiką yra „nėščias“ savo dvasioje. Kiekvienas mūsų ką nors puoselėjame ir brandiname, o vėliau tai „gimdome“, t. y. įkūnijame savo mintis. Taip būna, kai mintys yra sąmoningos. Kūryba visuomet prasideda nuo dvasinio nėštumo. Neįsisamonintos mūsų mintys ir jausmai taipogi įsikūnija ir, galima sakyti, yra mūsų kūrybos dalis.

-----

Kančia, – mokė XIV a. mistikas J. Eckhartas, – yra veikti siekiančios jėgos sulaikymas.

-----

Išpažintis kunigui yra būtina, tačiau dažnai ji, dėl mūsų netinkamos atgailos, neatlieka to, ką galėtų padaryti. Taip būna tada, kai norima ištrinti savo kaltę taip, kad jos nebūtų, kad niekas to nežinotų, kad kiti mus laikytų nepriekaištingais. Vadinasi, įvykis nepriimamas toks, koks jis buvo, neatleidžiama sau pačiam. Praeities, t. y. to, kas buvo, nepakeisim. Galima keisti tik ateitį. Ateitis keičiama praeitį padarant savo mokytoju, o nuodėmę – išminties šaltiniu.
Praeities atmesti ar pakeisti negalime ir negalėsime, nes tai mūsų pačių dalis ir išminties versmė. Prisimindami, tegu ir labai skaudžią praeitį, mes iš jos mokomės ir galime pamokyti kitus. Jei ją prarastume, prarastume ir išminties šaltinį. Ir kartotume tas pačias klaidas. Labai supaprastinus galima sakyti, kad žmogus yra tik praeitis – tai, ką patyrėme ir išgyvenome. Ateitį kuriame, mokydamiesi iš praeities. Žmogus visiškai dvasiškai pasveiksta nuo savo „blogos“ praeities tik tada, kai jis ją priima, atleidžia sau ir gali apie ją papasakoti.

-----

Dievas yra pavydus, – alegoriškai kalba Šv. Raštas. Kai ką nors pamilstame, prisirišame ir branginame labiau už Dievą, Jis, tarsi pavydus žmogus, atima iš mūsų tai, prie ko buvome per daug prisirišę ir dėl to pamiršę Jį. Taip Dievas mus auklėja, versdamas atrasti vis geresnes ir aukštesnes vertybes.

2018 m. gegužės 12 d., šeštadienis

Jo Nesbø - Vaiduoklis

– Gustas buvo gražus ir jaunas. Toks žirgas, į kurį malonu paganyti akis, tačiau jo genai kelia abejonių. Anot globėjo, biologinis tėvas - nusikaltėlis, motina - narkomanė. Tokio žirgo nekergi, bet mėgaujiesi jojimu, jeigu... - Izabelė Skiojen įkvėpė.

2018 m. vasario 26 d., pirmadienis

Алёна Стерлигова «Мужем битая»

Еще одной запомнившейся на долгие годы рекламой была реклама гробов. Слоганы типа: «Вы поместитесь в наши гробики без диеты и аэробики», «Куда спешишь ты, колобок? Спешу купить себе гробок», украшали многие рекламные щиты центра Москвы. А цветовое табло на ленинградском шоссе в виде внезапно появляющегося и летящего будто прямо на вас красного гроба, сопровождающегося надписью: «Это твой гроб. Он уже ждет тебя в нашей конторе. Гробовая контора братьев Стерлиговых», чуть не стало причиной многих аварий ошарашенных увиденным водителей. Реклама, правда, продержалась недолго, была запрещена Юрием Лужковым по многочисленным просьбам морально травмированных москвичей.

--------------------------------------------

Давайте разберемся, а на что нам намекают сказки. Возьмем для начала любимую большинством сказку «Буратино». Маленький деревянный мальчик… Он так оберегает свою горстку монет. Его и подвешивают за ноги (чем не лихие девяностые), и топят в болоте, благо что деревянный, всплыл. У него есть мечта закопать золото, чтобы из него выросло еще больше злотых грошей. Не надо ничего делать, трудиться, главное — закопать в нужном месте, и получишь дивиденды. Не из этих ли сказок, с их свящают свою жизнь мечте о лотерейном билете или проводят свое существование в комбинациях как бы меньше работать, а так вложить деньги, чтобы они просто приносили прибыль, типа вкладов в банке или сдачи внаём квартир. Из этой сказки можно еще сделать вывод, что ради денег можно рисковать жизнью, т. е. деньги превыше жизни. Еще более поучительна сказка «По щучьему велению». Жил-был Емеля-дурачок, валялся на печке, и вдруг ему подфартило, вытащил волшебную щуку — и печь у него ездить начала и царская дочь в жены обломилась. Вот начитались в детстве россияне, что дуракам и лоботрясам везет, и работа это не для избранных судьбой Емель. И вот уже в России коренное население работать не хочет, оно все на непыльных работах устраивается и свою щучку высмат ривает, а на их рабочие места пришли гастарбайтеры, за них тяжелую и, по их мнению, грязную работенку делать, а те свои восточные сказки читали, вы их для интереса перечитайте, и можно получше любого провидца предсказать, чем закончится такое коммунальное сосуществование. Очень поучительны сказки про премудрую Марью-царевну, их много в разных вариациях написано, но во всех них проходит одна важная мысль: царевич — дурак-подкаблучник, а царевна все проблемы за не го решает. «Ложись спать, Иванушка, утро вечера мудренее». А наутро жена своему муженьку план действий нарисует, а он вперед выполнять. Вот и вырастают потом мужики, прячущиеся за спины своих слабых половин. Можно анализировать сказки еще очень долго, вспомнить и об очеловечивании животных в этом жанре. На православной Руси этому дали бы емкое название: сказки об оборотнях. Или еще один такой «шедевр» детской литературы, как «Курочка ряба». Никто не может понять, почему так плачут дедка с бабкой, ведь мышь помогла им разбить золотое яйцо, которые они безуспеш- но до этого старались расколоть. Им бы мышь поблагодарить, а они в слезы. 

Конечно, легко проблему со сказками решить православным людям, они знают, что любой литературный вымысел — это грех и не надо ломать себе голову, как намек от этой сказочной лжи скажется на психике ребенка, но а язычникам надо напрячься и попытаться включить голову и задуматься, а о чем они читают детям, на что им намекают.