– Žinoma, – toliau kalbėjo Narcizas, – tokie žmonės kaip tu, pasižymintys stipriais ir subtiliais jausmais, įkvėptieji, svajotojai, poetai, mylintieji, beveik visada pranašesni už kitus, proto žmones. Jūsų gyvenimas įvairiapusiškesnis, jums duota patirti meilės jėgą ir mylėti. Mes, proto žmonės, nors kartais atrodo, kad jums, kitiems, vadovaujame ir valdome jus, gyvename kukliai, asketiškai. Jums priklauso gyvenimo pilnatvė, vaisių sultys, meilės sodas, graži meno šalis. Jūsų tėvynė yra žemė, mūsų – idėja. Jums gresia pavojus prigerti jausmų jūroje, mums – užtrokšti beorėje erdvėje. Tu esi menininkas, aš esu mąstytojas. Tu miegi ant motinos krūtinės, aš budžiu dykumoje. Man šviečia saulė, tau – mėnulis ir žvaigždės, tu svajoji apie merginas, aš – apie berniukus...
--------------------
– Man atrodo, – pasakė jis kartą, – jog gėlės lapas ar kirminėlis ant kelio atskleidžia ir paslepia savyje daugiau negu visos bibliotekos knygos. Raidėmis ir žodžiais nieko nepasakysi. Kartais aš parašau kokią nors graikišką raidę, tetą arba omegą, ir vos kiek krypteliu plunksną, raidė jau turi uodegą, virsta žuvimi ir akimirką primena visus pasaulio upelius ir upes, visa, kas vėsu ir drėgna, Homero Okeaną ir tą vandenį, kuriuo ėjo Petras, arba raidė virsta paukščiu, pastato uodegą, pašiaušia plunksnas, išsipučia, nukliegia, nulekia. Tau, Narcizai, tokios raidės, matyt, nieko nereiškia? Bet aš sakau tau: jomis Dievas rašė pasaulį.
--------------------
Jeigu kas nors tada jam būtų pasakęs, kad ateis diena, kai Niklausas jį pripažins lygiu sau ir prašys gildiją suteikti jam meistro vardą, jis būtų laikęs tai didžiausia pasaulio laime. O dabar tai buvo ne daugiau kaip nužydėjusi gėlė, sudžiūvusi ir nedžiuginanti akies.
Kai taip pagalvojo, prieš Auksaburnį staiga iškilo vizija. Ją matė tik akimirką, lyg staigų blyksnį: jis aiškiai išvydo pramotės veidą, palinkusį prie gyvenimo bedugnės, žvelgiantį į ją su išsiblaškiusia ir žiauria šypsena, šypsančia gimimams, mirtims, gėlėms, šnarantiems rudens lapams, šypsančia menui, šypsančia trūnijimui.
Viskas jai, pramotei, buvo vienoda, viską lyg mėnulis nutvieskė kraupi jos šypsena, liūdnai susimąstęs Auksaburnis jai niekuo nesiskyrė nuo trokštančio karpio ant žuvų turgaus grindinio, išdidžioji šaltoji Lisbetė – nuo miške išmėtytų kaulų to Viktoro, kuris kadaise mielai būtų pasisavinęs jo dukatą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą