2020 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Vaiva Grainytė - Gorilos archyvai

KĄ VARNOS
RANDA SMĖLYJE?
Ką varnos randa smėlyje?
Kriauklelių
auskarų
pakabukų
nuorūkų
vaiko šūdukų
danties gabaliuką
kamščių nuo vieno ar kito gėrimo
(dominuoja šampanas)
šokolado
graužtukų
krokso korpusą
sumuštinių kąsnelių
kremo Q10 lašelių
maudymosi kostiumo dalį
raidžių iš žurnalų
smėlio pilių griuvėsių –
o tai yra tas pat smėlis,
kuriame varnos nuolatos kažką randa.
Jeigu rastus daiktus varnos praryja,
esu rami:
visi daiktai saugiai guli juodose karksinčiose
saugyklose.
(P.S. Turint omenyje, kad paukščiai daug laiko
praleidžia aukštyje,
tarsi tiktų skambiai pridurti: „...guli juodose
kranksinčiose saugyklose arčiau dievo.“
P.P.S. O kas, jeigu aš dievo nesuvokiu esant
danguje, o manau jį / ją esant visur? Tuomet reiktų
pabaigti: „...guli juodose kranksinčiose dieve“?)
Net jeigu varnos nepraryja smėlyje rastųjų daiktų,
jie vis vien saugiai guli dieve.

-------------------

VĖJAS TOKS STIPRUS
Vėjas toks stiprus: jūroje medūzas sutelkė į vieną krūmą skalbinių virvės stuburą perlaužė nuo lubų nuplėšė uodus mano galvą ant tavo pagalvės atnešė.
-------------------- NEVYKUSI
REINKARNACIJA

Baltramiejus Vilentas
dėstė Karaliaučiaus Akademijoj.
Dabar jis –
mano katinas ir
kankinas anemijoj.

Konstantinas Moes – Oskragello ŽMOGUI PRIGIMTIES SKIRTAS MAISTAS

Jeigu ne senovės skulptūros, visai nežinotume, kaip turi atrodyti žmogus. Jau nebekalbėdami apie vidinį išsigimimą, pažiūrėkime atidžiai, kokia mūsų išvaizda. Pažiūrėkite į veido bruožus – tiek vyrų, tiek moterų, - kokie jie išsigimėliai. Ant plonų arba išsipūtusių kojų kaip maišas ar moliūgas kabo pilvas, vienas neapsakomai storas, kito oda susiraukšlėjusi ir vos laikosi ant skeleto: veido spalva purvinai geltona arba blausiai raudona, akys drumstos, nosis visada nusukta į šalį, ištinusi; sukepę lūpos, iš burnos nepakenčiamas kvapas, apgailėtina augmenija ant galvos, veidas raukšlėtas jau nuo mokyklos laikų; vietoj malonios džiaugsmingos šypsenos veide kažkokia neapibrėžta grimasa, visiškas šviežumo praradimas, - nieko, kas liudytų jame valios jėgą. O burna? Tai kažkokia dvokianti pragarmė, apdovanota geltonais arba žalsvai raudonais pūvančiais kapliais, vadinamais dantimis.
Be nosies niekas nedrįstų pasirodyti žmonėse; kiekvienas žino, kad šis trūkumas atgrasus, kad jis pažeidžia patį esminį estetinį jausmą.. Visi žino, kad šis trūkumas yra negarbingų ligų, dėl kurių patys kalti, pasekmė, nes nepaisė gamtos dėsnių – proto. Visi žino, kad tai gėda. Plikė, dantų iškritimas, nutukimas – visa tai neprotingo gyvenimo, neprotingų piktnaudžiavimų arba tikro gėdos jausmo nepaisymo pasekmės.
Visa atsakomybė dėl išsigimusių ir kenčiančių vaikų gula ant jų gimdytojų pečių. Ta atsakomybė, apie kurią senovės fiziologai sako, kad „tėvų nuodėmės persiduoda vaikams iki trečios ir ketvirtos kartos” (atavizmas), turi perspėti ir priminti tėvams perduoti savo palikuonims tik geranoriškumą, sveikatą, dvasios ir kūno grožį. Tik šių pareigų vykdymas gali pelnyti vaikų meilę ir visuomenės pagarbą; meilė žtarnaujama, bet ne įgyjama reikalavimais. Nežinojimas yra didžiulė nelaimė; gi sąmoningas gyvenimo įstatymų laužymas yra nuodėmė, atvedanti iki visiškos fizinės ir dvasinės griūties.
Stebėtina, kad žmonės, taip įtemptai besidarbuojantys savo fizinės griūties labui, tuo pačiu metu aštrina savo protą, kad išaugintų gražias ir naudingas arklių, veislinių karvių, jaučių, avių, šunų ir kitų naudingų gyvūnų veisles ir savo tikslą pasiekia. Bet išauginti stiprią, gražią ir sveiką žmonių rasę niekas dar nekėlė sau užduoties.
Kodėl? Todėl, kad visuomenė nugrimzdo savo ištvirkusio gyvenimo būdo liūne ir malonėtų kitus priversti galvoti už save, ypač gydytojus.

-----------------

Sužadinančios priemonės
(Narkotikai)
Mėsa. Mirusio ar nužudyto žmogaus kūną vadiname lavonu, taip pat kritusio gyvulio kūną.
Tačiau užmušto jaučio kūną delikačiai vadiname jautiena. Kam šis skirtumas? Taip ar kitaip, lavonas lieka lavonu; juk nėra jokio esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio lavono. Tiek vienas, tiek kitas po mirties pasmerkti pūti ir irti. Mes instinktyviai ir gana pagrįstai vengiame lavonų, jaučiame tam tikrą pasibjaurėjimą jais. Jaučio gi lavoną...suvalgome. Nuo kelyje nugaišusios karvės mes šalinamės; tas pats lavonas ant mėsos prekystalio mūsų visai negąsdina, o iš lėkštės mes jį griebiame su didžiausiu malonumu ir laidojame savo nuosavame pilve.

------------------

Tautos, besimaitinančios avižomis kasdien, kaip pvz. škotai ir slavų tautos, sveikesnės ir stipresnės už kitas.
Įsimintinas vieno škoto atsakymas anglui. Pastarasis juokėsi iš pirmojo, kad tas valgo avižas kaip anglų arkliai. Škotas jam atsakė: „Sakykite, gerbiamasis, kur geriausi žmonės, jei ne Škotijoje, ir kur geriausi arkliai, jei ne Anglijoje.“

------------------

Baigdamas pasistengsiu dar kartą reziumuoti visus svarbiausius vegetarinės mitybos privalumus, prieštaraujančius mėsinei – narkotinei.
1. Vegetarinė sveikesnė ir daugiau atitinka mūsų prigimtį; tuo tarpu maitinimasis mėsa pabudina aistras ir naikina visa, kas teikia mūsų gyvenimui tikrąjį žavesį.
2. Vegetarinė mityba malonesnė, nes ji siūlo mums tik švarius produktus vietoj nešvarių ir atstumiančių.
3. Vegetarizmas yra žmogaus vertas gyvenimo būdas, nes stabdo kraujo praliejimą, gyvūnų žudymą ir žmogui nemalonų jų kankinimą bei žeminimą.
4. Vegetarizmas tarnauja tikrai kuriančiam pradui, nes jo įtakoje švelnėja įpročiai ir tampa lengviau valdyti save. O gebėjimas valdyti save pasitarnauja auklėjimui ir yra visų geradarių motyvas.
5. Vegetarizmas saugo žmogaus vertę, nes nutolimas nuo jo, nutolimas nuo gyvenimo pagal gamtos dėsnius, kankinimasis aistrų ir ligų pančiuose dėl savo pačių kaltės – žemina mus.
6. Vegetarizmas palaiko moters – motinos, šeimininkės vertę, neversdamas jos užsiimti žeminančiu, pasmerkiančiu, netgi bjauriu darbu nešvarioje, dvokiančioje vietoje , kas, be abejonės, neigiamai veikia jos charakterį. O vegetarizmas duoda jai laiko protingiems užsiėmimams jos aukštesnio pašaukimo dėlei – ateinančių kartųauklėjimui. Nuo jos daugiausiai priklauso vegetarizmo įgyvendinimas namuose.
7. Vegetarizmas palengvina namų ūkį, daro jį paprastesnį..
8. Vegetarizmas yra taupumas, aukščiausio lygio ekonomija.
9. Vegetarizmas yra pagalba pačiam sau, nes jis apsaugo nuo daugelio ligų
10. Vegetarizmas yra nepriklausomybė
11. Vegetarizmas yra loginė instinkto, mokslo ir tradicijos išdava
12. Vegetarizmas apdovanoja dvejopai: ir kūną, ir sielą. Lygiai kaip vegetarizmo neigimas skiria dvigubą bausmę: kančią ir kūnui, ir sielai.

2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Jo Nesbø - Troškulys

– Pagaliau supratau, kodėl naudoji „Old Spice“.
– Ne, nesupratai, – nepiktai paprieštaravo Mona.
– Supratau! Saugaisi nuo prievartautojų. Argi ne? Naudoji losjoną po skutimosi, kuris dvelkia testosteronu. Tai atbaido prievartautojus kaip ašarinės dujos. Bet ar pagalvojai, kad tas kvapas atbaido ir visus kitus vyrus, Mona?
– Pasiduodu, – sudejavo Mona.
– Taip, pasiduok! Pasakok!
– Tai susiję su mano tėčiu.
– Kaip?
– Jis naudojo „Old Spice“.
– Žinoma! Jūs buvote tokie artimi. Vargšele, tu jo pasiilgsti.
– Naudoju tą losjoną, kad man nuolat primintų apie patį svarbiausią dalyką, kurio jis mane mokė.
Nora sumirksėjo:
– Apsiskusti?
Mona nusijuokė ir čiupo stiklinę:
– Niekada nepasiduoti. Niekada.


-------------------

– Tai pašaukimas.
– Jūsų kabinete mačiau Nukryžiuotąjį. Jūs tikite pašaukimu.
– Hūle, manau, kad tikit ir jūs. Permatau jus. Gal tas pašaukimas ir ne iš Dievo, bet jūs vis tiek jį jaučiate.
Haris nudelbė akis į puodelį. Stefensas teisinga iįvardijo: neįtikėtinai prasta.
– Ar tai reiškia, kad nemėgstate savo darbo?
– Nekenčiu jo, – nusišypsojo gydytojas. – Jei galėčiau pasirinkti, būčiau pianistas.
– Bet ar gerai skambinate fortepijonu?
– Štai kur prakeikimas: nemoki daryti to, ką mėgsti, ir puikiai darai tai, ko nekenti, argi ne taip?
– Haris linktelėjo:
– Tai tikras prakeikimas. Darome tai, ką sugebame.
– O visi meluoja, kad sekdamas savo pašaukimu gausi atlygį.
– Gal pats darbas ir yra atlygis?

2020 m. kovo 15 d., sekmadienis

Vaiva Grainytė - Gorilos archyvai

NEREIKLIOJI
PRENUMERATA
Pašte prie langelio eilės:
prenumeruoja leidinius apie gyvenimo būdą, sportą, mezginius, pasaulio paslaptis, senovę, botaniką, psichologiją, ribines patirtis.
Bažnyčiose prenumeruoti mėginama meilę, pasisekimą egzaminuose, auglio, vėžio ar išsėtinės sklerozės kapituliaciją, ramybę mirusiems.
Jogos užsiėmimuose giliai kvėpuojant užsisakomos
tvirtos
šlaunys, lankstumas, šviesa akyse ir prote.
Kalu vokiškų savybinių įvardžių lentelę:
Ich – mein(e)
Du – dein(e)
Er, es – sein(e)
Sie – ihr(e)
Ir man nieko daugiau nereikia.
Tik prisijaukinti valkataujantį šunį, atitrūkusį įvardį – Save.

***

KĄ VARNOS
RANDA SMĖLYJE?
Ką varnos randa smėlyje?
Kriauklelių
auskarų
pakabukų
nuorūkų
vaiko šūdukų
danties gabaliuką
kamščių nuo vieno ar kito gėrimo
(dominuoja šampanas)
šokolado
graužtukų
krokso korpusą
sumuštinių kąsnelių
kremo Q10 lašelių
maudymosi kostiumo dalį
raidžių iš žurnalų
smėlio pilių griuvėsių –
o tai yra tas pat smėlis,
kuriame varnos nuolatos kažką randa.
Jeigu rastus daiktus varnos praryja,
esu rami:
visi daiktai saugiai guli juodose karksinčiose
saugyklose.
(P.S. Turint omenyje, kad paukščiai daug laiko
praleidžia aukštyje,
tarsi tiktų skambiai pridurti: „...guli juodose
kranksinčiose saugyklose arčiau dievo.“
P.P.S. O kas, jeigu aš dievo nesuvokiu esant
danguje, o manau jį / ją esant visur? Tuomet reiktų
pabaigti: „...guli juodose kranksinčiose dieve“?)
Net jeigu varnos nepraryja smėlyje rastųjų daiktų,
jie vis vien saugiai guli dieve.

2020 m. kovo 6 d., penktadienis

Paulius Senūta - SFERA

Ignacijus sako: „Labas.“ Ji sako: „Nu.“ Jis klausia: „Gal ko norėtum?“ Ji klausia: „Ką?“ Ignacijus klausia: „Ko norėtum?“ Ji sako: „Nieko.“ Ignacijus: „Klausiu, ko norėtum?“ Ji sako: „Nieko nenorėčiau“ Ignacijus: „Siūlau ko nors išgert.“ Ji: „Aš nieko nenoriu.“ Ignacijus atsistoja, išeina ir tolsta nuo artimos sielos.

2020 m. sausio 29 d., trečiadienis

Jo Nesbø - Šarvuota širdis

Haris plačiai atmerktomis akimis žvelgė į tamsą ir beveik nepastebėjo, kaip atsivėrė dangus, o prapliupęs lietus nuskandino kirų klyksmus.

2019 m. gruodžio 25 d., trečiadienis

Jo Nesbø - Sniego senis

– OK, – paragino Haris. – Pradėkit.
– O tu? – paklausė Brat.
– Aš einu į koncertą, – tarstelėjo Haris.

--------------------------------------------------

Hariui buvo įdomu, kodėl žmones, gyvenančius iš kitų žmonių vargo, visada dengia blizgus prakaito sluoksnis, tarsi išorinė suvaidintos gėdos plėvė, pridengianti sąžinės trūkumą.