2017 m. liepos 18 d., antradienis

HERMANN HESSE - Narcizas ir Auksaburnis

– Žinoma, – toliau kalbėjo Narcizas, – tokie žmonės kaip tu, pasižymintys stipriais ir subtiliais jausmais, įkvėptieji, svajotojai, poetai, mylintieji, beveik visada pranašesni už kitus, proto žmones. Jūsų gyvenimas įvairiapusiškesnis, jums duota patirti meilės jėgą ir mylėti. Mes, proto žmonės, nors kartais atrodo, kad jums, kitiems, vadovaujame ir valdome jus, gyvename kukliai, asketiškai. Jums priklauso gyvenimo pilnatvė, vaisių sultys, meilės sodas, graži meno šalis. Jūsų tėvynė yra žemė, mūsų – idėja. Jums gresia pavojus prigerti jausmų jūroje, mums – užtrokšti beorėje erdvėje. Tu esi menininkas, aš esu mąstytojas. Tu miegi ant motinos krūtinės, aš budžiu dykumoje. Man šviečia saulė, tau – mėnulis ir žvaigždės, tu svajoji apie merginas, aš – apie berniukus...

--------------------

– Man atrodo, – pasakė jis kartą, – jog gėlės lapas ar kirminėlis ant kelio atskleidžia ir paslepia savyje daugiau negu visos bibliotekos knygos. Raidėmis ir žodžiais nieko nepasakysi. Kartais aš parašau kokią nors graikišką raidę, tetą arba omegą, ir vos kiek krypteliu plunksną, raidė jau turi uodegą, virsta žuvimi ir akimirką primena visus pasaulio upelius ir upes, visa, kas vėsu ir drėgna, Homero Okeaną ir tą vandenį, kuriuo ėjo Petras, arba raidė virsta paukščiu, pastato uodegą, pašiaušia plunksnas, išsipučia, nukliegia, nulekia. Tau, Narcizai, tokios raidės, matyt, nieko nereiškia? Bet aš sakau tau: jomis Dievas rašė pasaulį.

--------------------

Jeigu kas nors tada jam būtų pasakęs, kad ateis diena, kai Niklausas jį pripažins lygiu sau ir prašys gildiją suteikti jam meistro vardą, jis būtų laikęs tai didžiausia pasaulio laime. O dabar tai buvo ne daugiau kaip nužydėjusi gėlė, sudžiūvusi ir nedžiuginanti akies.

Kai taip pagalvojo, prieš Auksaburnį staiga iškilo vizija. Ją matė tik akimirką, lyg staigų blyksnį: jis aiškiai išvydo pramotės veidą, palinkusį prie gyvenimo bedugnės, žvelgiantį į ją su išsiblaškiusia ir žiauria šypsena, šypsančia gimimams, mirtims, gėlėms, šnarantiems rudens lapams, šypsančia menui, šypsančia trūnijimui.

Viskas jai, pramotei, buvo vienoda, viską lyg mėnulis nutvieskė kraupi jos šypsena, liūdnai susimąstęs Auksaburnis jai niekuo nesiskyrė nuo trokštančio karpio ant žuvų turgaus grindinio, išdidžioji šaltoji Lisbetė – nuo miške išmėtytų kaulų to Viktoro, kuris kadaise mielai būtų pasisavinęs jo dukatą.

2017 m. birželio 22 d., ketvirtadienis

Guillaume Musso · MERGINA IŠ BRUKLINO

Sutrikęs pažvelgiau pro langą. Už jo gyvenimas ėjo toliau. Saulė ramiai žėrė spindulius ant priešais stovinčių namų fasadų. Aplink kažkieno balkoną vyniojosi gebenės girlianda. Vasara dar nepasitraukė.

------------------------------------------

– Ir kur, anot tavęs, slepiasi paaiškinimas?
– Ten, kur slypi visi pasaulio paaiškinimai: vaikystėje.

------------------------------------------

Bėgu. Lekiu. Šakos braižo veidą, gervuogių krūmai drasko odą, akmenys pjausto pėdas, bet jaučiuosi gerai. Bėgu. Kelias sekundes esu laisva, esu gyva ir nėra nieko geriau pasaulyje. Bėgu. Susilieju su mane supančia gamta. Aš esu lietus, kuris mane merkia, aš esu miškas, kuris mane saugo ir praryja, aš esu kraujas, kuris pulsuoja mano širdyje. Bėgu. Aš esu jėga, kuri mane sekina, sužeistas žvėris, kuris nepripažįsta esąs sumedžiotas.

------------------------------------------

Aš esu šiltu Palombados smėliu bėganti mokinukė. Aš esu vėjas, plaikstantis plaukiančio laivo bures. Begalinė debesų jūra, nuo kurios svaigsta galva žvelgiant pro iliuminatorių.

Aš esu džiaugsmingas Joninių laužas. Paplūdimyje riedantys Etreta akmenukai. Venecijos žibintas, kuriam nebaisios jokios audros.

Esu dangų skrodžianti kometa. Aukso spalvos lapas, kurį nusineša vėjo gūsiai. Minios niūniuojamas linksmas priedainis. 

Aš esu vandenį glamonėjantis atogražų vėjas. Kopas pustančios karštos oro srovės. Butelis, pasiklydęs Atlanto vandenyne.

2017 m. gegužės 5 d., penktadienis

A. B. Curtiss - KELIAS IŠ DEPRESIJOS

Nepamirškite: jeigu jus kankina emocijos, vadinasi, nesate realybėje – tik smegenų požievyje. Privalote pabėgti iš jo į žievę, kad galėtumėte vėl įsitraukti į normalų gyvenimą.

---------------------------------

PATARIMAS Nr. 8: TRISDEŠIMT SEKUNDŽIŲ PAPLŪDIMYJE

Ant savo stalo nuolatos turėkite jūros kriauklę. Galėsite klausytis jūros ošimo.

---------------------------------

PATARIMAS Nr. 16: TIK TO NEDARYKITE!

Ant lapelio surašykite visus darbus, kuriuos planuojate padaryti tą dieną. Vieną darbą iš sąrašo išbraukite.


---------------------------------

PATARIMAS Nr. 1: AŠ MIRŠTU, TU MIRŠTI

Šį pratimą, kuris tikrai yra labai veiksmingas, aš išmokau iš jėzuitų kunigo ir psichoterapeuto Anthony de Mello. Galvodami tik apie save mes visiškai susvetimėjame. Tai tuščias, vienišas ir labai skausmingas pojūtis. Mes prisigalvojame visokiausių neigiamų ir nedraugiškų dalykų apie kitus, apie tai, ką jie galbūt galvoja arba negalvoja apie mus, kaip mes jų nemėgstame ir nesižavime jais.

Štai puikus būdas atnaujinti santykius su draugais ir vėl užmegzti ryšį su savimi, tik šį kartą dar tvirtesnį. Darydami šį pratimą jūs liausitės lyginti save su kitais, nesvarbu, gerąja ar blogąja prasme. Jis neleis piktintis ir nervintis dėl to, ką padarėte arba ko nepadarėte. Jis staiga nukreips jus dosnumo, palankumo, bendrumo ir visuotinės harmonijos keliu. Atsiminkite, kad nors visi ir esame skirtingi, tačiau turime tą pačią paslaptingą praeitį ir bendrą neužtikrintą ateitį. Juk visi kažkada gimėme, taigi kažkada ir mirsime.

O štai ir pratimas: Kai sutiksite seną pažįstamą, su kuriuo praeityje dėl kokių nors priežasčių nerasdavote bendros kalbos, arba naują žmogų, dėl kurio dar nesate tikras, tisiog pasakykite sau: „Aš pats mirštu ir tas žmogus miršta“. Pasistenkite įsijausti į tikrąją šių žodžių prasmę.

---------------------------------

Jeigu sunku pradėti, galbūt nereikia iš karto rėkti į pagalvę. Galime bandyti dejuoti, aimanuoti ar lėtai šokti judindami klubus į šalis. Pamažu pereikite prie rėkimo dalies. Galime tai daryti nestebint svetimoms akims; niekam nereikia mūsų matyti. Bet anksčiau ar vėliau šis pratimas turi būti padarytas, jeigu norime gyventi pilnavertį gyvenimą, o ne būti sukaustytiems savo pačių baimės.

---------------------------------

Mus žudo vengimas pajausti skausmą, nes nuslopinti jausmai kaupiasi raumenyse ir sausgyslėse. Kad šių nuslopintų jausmų nenešiotume savyje, turime žaisdami juos pajausti ir išlaisvinti. Tai nereikalingas ir pavojingas bagažas.



---------------------------------


PRATIMAS Nr. 14: JUOKIS IR PASAULIS JUOKSIS SU TAVIMI


Jeigu norite šiek tiek atsiriboti nuo savo jausmų, tyliai juokitės dešimt minučių (arba garsiai, jei esate vieni). Tai bus labai sunku, nes mes tokius dalykus laikome kvailais ir nenorime jų daryti ilgiau nei tris sekundes. Iš karto pasakysime: „Ak, nepadeda.“ Bet reikia toliau daryti šį pratimą; jis ypač veiksmingas juokiantis garsiai. Atkreipkite dėmesį, koks juokas kyla: drovus, kvailas, netikras pilvo juokas, nuolankus, „nekenčiu juoktis“ juokas, aštrus, džiaugsmingas ar silpnas. Tai labai retai iškart pavyks, todėl nepasiduokite. Kitą kartą vėl bandykite.


---------------------------------


PRATIMAS Nr. 21: DŽIAUKITĖS


---------------------------------

Mes galime džiaugtis natūraliai, jeigu tik to pareikalausime. Kada tik norime. Netgi kai esame prislėgti. Mums tiesiog reikia lėčiau elgtis. Viską trumpam pristabdyti. Visiškai atsipalaiduoti. Paieškoti ko nors, kas mums kelia džiaugsmą. Džiaugsmas yra visur. Visą laiką. Mums tiesiog reikia jį pasiimti.

2017 m. balandžio 23 d., sekmadienis

Rimantas Kmita – PIETINIA KRONIKAS

Man net kažkaip nejauku nuo tokia sava kietuma, norieč' būt' paprastesnis.

--------------------------------------------------------------------------

Daug babkių reišk', ka esi sekmies kūdikis, o tai gal net svarbiau negu laimings. Bo laimings tai toks išsiviepęs ištiželis, bet koks durnelis gal' būt' laimings kokį blizgutį radęs. Arba gali nieka nedaryt', į debesis žiet' i but' laimings. Gyvenime tokių gal i niera labai daug, bet per literatūrą skaitėm apie tokį. Nuvara čiuvs į mišką i bliaun. Iš geruma. Vasarom aš kaime gyvenu, bet nei pats blioviau, nei mačiau ką nors miške bliaunantį. Jeigu iš miška grįžt nieka neradęs, tai ne apsibliovęs, o susibiesinęs – dvi valandas kojas po brūzgynus braižai, i nieka. O sekmie reišk', ka kažką darai, i ka gali padaryt'. I ka būtent tu gali, o ne kas kits. Žmones i pavydž' sekmies, o ne laimes.


--------------------------------------------------------------------------

– Medis man patink. Darbs ramus, medis kvep'. Va, kaime, kai diede dirb, man patink. Drožles, viska. Kvep'. Šilts tas medis toks. Nervus kažkaip nuramin. Medžiuose visada paukščiukai pypauj. Nu i kvep'.

--------------------------------------------------------------------------

Pasijamu Senovės Rytų poeziją. Pažiejau, ka ne proza, perskaityt' bus daug greičiau. I pradiejau varyt'. Ten buva i tokių eilieraščių, beveik kaip i proza. Kiniečių. Ilgi tokie pasakojimai, tik ka eilutėm surašyti. Apie nieką. Išein čiuvs į kalnus su žmona, su vaikais. I grįžt. I nieka, tik tiek, ka gerai jam, i viskas.

--------------------------------------------------------------------------

Nu, jai regbis buva tik žaidims, katro nesuprant, o man – gyvenims. Gyvenima irgi gali nesuprast', bet nuo jo į jokią virtuvikę nepabiegsi.


--------------------------------------------------------------------------

Nu, tarkim, va taip panašiai: 1993 metų kovo 28 dienos vakare Dainų mikrorajone Dariuks gava į nosį nuo Mariuka; tų pačių metų kitą dieną Dariuks prišnekina Tomuką į tas Mariuką atkale kai obuolį; kaip tik 1993 metų balandžio 4 dieną iš kaliūzes grįža Mariuka bratkis, aišku, ka Tomukui su Dariuku tų pačių metų balandžia 5-os vakarą po šokių keturioliktoj vidurinėj, esant šlapdribai, buva chana; Tomuka sistra pažinoja vieną mentą, tas greit suorganizava, ka jau po poros savaičių, t.y. 1993 metų balandžia 21 dieną, Mariuka bratkis vėl atsidūre kaliūzėj.
Karoče, taip būtų galima tęst' be gala. I kokia čia prasmie? Tokia, ka visi yra debilai i mušis įrodiniedami sava kietumą, kol visi išsidaužys, o paskiau užaugs nauja debilų karta, i tie vėl išsidaužys, tik pagal kitus papročius. Štankietus iš tvoros pakeič' lenciūgai i kastetai, paskiau prasided beisbola lazdas, paskiau da kas. Žmonija juk nestov' vietoj, istorija progresuoj, i tame yra prasmie.

--------------------------------------------------------------------------

Geriausi dalykai visada atsirand kažkaip... šiaip, iš nieka. Geriausių dalykų neišmąstysi, geriausių dalykų neapskaičiuosi i nesuplanuosi. Man net šove tokia mintis, ka geriausi dalykai nutink nieka nedarant i nesistengiant. Kažkas nukriant, i tu tik turi nepraleist' progas.

--------------------------------------------------------------------------

Aš norėjau pabūt su ja kartu,
Ji man pasakė: „Eik tu...“
Apsisukau 8 kartus ratu
Ir spyriau jai į kepenis batu.

Ji smogė man taip pat iš širdies,
Patapšnojau jai per petį ir tariau: „Molodiec.“
Nematydamas kitos išeities,
Išmečiau ją iš valties.
(Aš nemėgstu mirties.)
Yes.

--------------------------------------------------------------------------

Svarbiausia buva pirmiem kosmose atsidurt'. O ką tam kosmose veikt' plika subine, su gazirovkes stakanu rankoj i pionieriška silke po kaklu? Išsitraukt' žaidimuką, kur vilks kiaušus gauda, i traiškyt'.

2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Thich Nhat Hanh - Kur auga lotosai

Galbūt manote, kad tėvas yra jūsų išorėje, bet jis yra ir jūsų viduje. Tėvas yra kiekvienoje jūsų kūno ląstelėje. Negalite jo iš savęs išrauti. Tai neįmanoma. Kai jis kentėjo, kentėte ir jūs, o kai jūs kamuojatės, kankinasi ir jis. Pykdami ant tėvo, pykstate ant savęs. Tėvų kančia yra vaiko kančia. Atidus žvilgsnis suteikia progą atmainyti ir išgydyti šią kančią, sustabdyti ratą.

2016 m. gruodžio 26 d., pirmadienis

Беляев Илья Острие Кунты. Путь русского мистика

Наша жизнь определяется тем, что мы хотим. Уводят ли желания нас в сторону, или, наоборот, несут к цели?

John Irving – MALDA UŽ OVENĄ MINĮ

Bet aš tvirtai įsitikinęs, kad mano mama buvo visai kitoks žmogus, negu apie ją buvo galima spręsti iš išvaizdos; kaip jos sūnus, galiu pasakyti, kad ji buvo beveik tobula - vienintelis jos trūkumas, kad ji mirė taip ir nepasakiusi, kas yra mano tėvas.