2018 m. vasario 26 d., pirmadienis

Алёна Стерлигова «Мужем битая»

Еще одной запомнившейся на долгие годы рекламой была реклама гробов. Слоганы типа: «Вы поместитесь в наши гробики без диеты и аэробики», «Куда спешишь ты, колобок? Спешу купить себе гробок», украшали многие рекламные щиты центра Москвы. А цветовое табло на ленинградском шоссе в виде внезапно появляющегося и летящего будто прямо на вас красного гроба, сопровождающегося надписью: «Это твой гроб. Он уже ждет тебя в нашей конторе. Гробовая контора братьев Стерлиговых», чуть не стало причиной многих аварий ошарашенных увиденным водителей. Реклама, правда, продержалась недолго, была запрещена Юрием Лужковым по многочисленным просьбам морально травмированных москвичей.

--------------------------------------------

Давайте разберемся, а на что нам намекают сказки. Возьмем для начала любимую большинством сказку «Буратино». Маленький деревянный мальчик… Он так оберегает свою горстку монет. Его и подвешивают за ноги (чем не лихие девяностые), и топят в болоте, благо что деревянный, всплыл. У него есть мечта закопать золото, чтобы из него выросло еще больше злотых грошей. Не надо ничего делать, трудиться, главное — закопать в нужном месте, и получишь дивиденды. Не из этих ли сказок, с их свящают свою жизнь мечте о лотерейном билете или проводят свое существование в комбинациях как бы меньше работать, а так вложить деньги, чтобы они просто приносили прибыль, типа вкладов в банке или сдачи внаём квартир. Из этой сказки можно еще сделать вывод, что ради денег можно рисковать жизнью, т. е. деньги превыше жизни. Еще более поучительна сказка «По щучьему велению». Жил-был Емеля-дурачок, валялся на печке, и вдруг ему подфартило, вытащил волшебную щуку — и печь у него ездить начала и царская дочь в жены обломилась. Вот начитались в детстве россияне, что дуракам и лоботрясам везет, и работа это не для избранных судьбой Емель. И вот уже в России коренное население работать не хочет, оно все на непыльных работах устраивается и свою щучку высмат ривает, а на их рабочие места пришли гастарбайтеры, за них тяжелую и, по их мнению, грязную работенку делать, а те свои восточные сказки читали, вы их для интереса перечитайте, и можно получше любого провидца предсказать, чем закончится такое коммунальное сосуществование. Очень поучительны сказки про премудрую Марью-царевну, их много в разных вариациях написано, но во всех них проходит одна важная мысль: царевич — дурак-подкаблучник, а царевна все проблемы за не го решает. «Ложись спать, Иванушка, утро вечера мудренее». А наутро жена своему муженьку план действий нарисует, а он вперед выполнять. Вот и вырастают потом мужики, прячущиеся за спины своих слабых половин. Можно анализировать сказки еще очень долго, вспомнить и об очеловечивании животных в этом жанре. На православной Руси этому дали бы емкое название: сказки об оборотнях. Или еще один такой «шедевр» детской литературы, как «Курочка ряба». Никто не может понять, почему так плачут дедка с бабкой, ведь мышь помогла им разбить золотое яйцо, которые они безуспеш- но до этого старались расколоть. Им бы мышь поблагодарить, а они в слезы. 

Конечно, легко проблему со сказками решить православным людям, они знают, что любой литературный вымысел — это грех и не надо ломать себе голову, как намек от этой сказочной лжи скажется на психике ребенка, но а язычникам надо напрячься и попытаться включить голову и задуматься, а о чем они читают детям, на что им намекают.

--------------------------------------------

John Irving - PASAULIS PAGAL GARPĄ

– Vieną dieną – bylojo toji pasaka, – tu galbūt sutiksi gražią medicinos seserį, kuri atrodys taip, lyg ji nesuvoktų, kur atsidūrė, ir galbūt ji pažvelgs į tave, lyg nesuvoktų, kas tu esi, bet galbūt ji atrodys taip, lyg norėtų tai sužinoti.
– Ir ji bus mano mama? – paprastai klausdavo Helena.
– Ir ji bus tavo mama! – paprastai atsakydavo Ernis.

2018 m. vasario 10 d., šeštadienis

Jo Nesbø - Šikšnosparnis

Pirmasis žmogus buvo Ber-rok-bornas. Jį sukūrė Baimas, nesukurtasis, kuris buvo visa ko pradžia, kuris mylėjo visą kūriniją ir ja rūpinosi. Kitaip tariant, šaunus vaikinas, šitas Baimas, tarp draugų vadinamas Didžiąja Tėviškąja Dvasia. Įkurdinęs Ber-rok-borną ir jo moterį gyventi tinkamoje vietoje, Baimas paženklino yarran medį, į kurį buvo susimetęs bičių spiečius. „Galite imti maistą iš visur, iš kur tik norite, iš visų žemių, kurias jums dovanojau, bet šis medis mano, – perspėjo jis abu žmones. – Jei bandysite maitintis iš šio medžio, didžiulis blogis užgrius jus ir jūsų palikuonis.“ Na, kažkaip panašiai. Kaip ten bebūtų, vieną dieną Ber-rok-bornas rinko šakas, jo moteris priėjo prie yarran medžio. Iš pradžių aukštai virš jos iškilęs šventasis medis ją baugino, bet aplink jį mėtėsi tiek daug šakų, kad ji nepakluso savo pirmajam impulsui – bėgti kuo toliau. Be to, Baimas nieko nesakė apie medieną. Rinkdama aplink medį šakas moteris sau už nugaros išgirdo tylų zvimbimą ir pamatė bičių spiečių. Taip pat ji pamatė medžio kamienu tekantį medų. Ji buvo ragavusi medaus tik kartą, o čia jo buvo per akis. Saulė atsispindėjo šviesiuose saldžiuose lašeliuose, ir galiausiai Ber-rok-borno žmona neatsispyrė pagundai ir įkopė į medį. Staiga papūtė šaltas vėjas ir pikta lemiantis pavidalas apsupo ją savo didžiuliais juodais sparnais. Tai buvo šikšnosparnis Narahdarnas, kuriam Baimas patikėjo saugotį šventąjį medį. Moteris nukrito ant žemės, nubėgo į savo olą ir pasislėpė. Bet buvo jau per vėlu, į šį pasaulį ji paleido mirtį, kurią simbolizuoja šikšnosparnis Narahdarnas. Ir krito šis prakeiksmas ant visų Ber-rok-borno palikuonių. Yarran medis karčiomis ašaromis verkė dėl įvykusios nelaimės.

----------

– Visą gyvenimą dirbu policininku, Houli. Bet vis dar žvelgiu į savo kolegas ir stebiuosi, kas verčia juos tai daryti, kas verčia juos kovoti kitų žmonių kovas? Kokia jėga juos varo į priekį? Kas tie žmonės, ištveriantys tiek kančių vien tam, kad kiti pasiektų tai, kas jiems atrodo teisinga?

2018 m. sausio 24 d., trečiadienis

J. M. Coetzee LĖTAS ŽMOGUS

Ar iki įvykio Magil Roude jis jautėsi normaliai? Jis nežino. Bet galbūt tai ir reiškia jaustis normaliai – nežinoti.

-----------

Ir meskit šalin šią liūdną miną. Netekti kojos – ne tragedija. Priešingai, netekti kojos – juokinga. Netekti bet kurios atsikišusios kūna dalies – juokinga. Juk šia tema tiek prijukauta. Buvo senis toksai vienakojis, / Prašė išmaldos net išsižiojęs. Ir taip toliau.

-----------

Daugiau negalite čia gyventi, geriau važiuokime į Karltoną ir gyvenkime kartu. Aš jus pamokysiu kalbos. Pamokysiu, kaip kalbėti iš širdies. Viena dviejų valandų pamoka per dieną šešias dienas per savaitę; septintąją dieną ilsėsimės. Aš jums ką nors pagaminsiu. Ne taip skaniai kaip Marijana, bet pakenčiamai. Po pietų, jei bus nuotaika, galėsite man pasakoti istorijas iš savo lobyno, vėliau jas perpasakosiu jums taip pagreitindama ir pagražindama, kad sunkiai ir beatpažinsite. Kas dar? Jokių nepadorių malonumų – jums palengvės tai išgirdus. Būsime tyri kaip Dievo angelai. Visais kitais atžvilgiais aš jumis rūpinsiuosi; galbūt mainais ir jūs išmoksite rūpintis manimi. Kai ateis skirtoji diena, jūs užmerksite man akis, prikišite į šnerves vatos ir palinkęs virš manęs sukalbėsite trumpą maldą. Arba atvirkščiai, jeigu pirmas būsite jūs. Kaip jums tai patinka?
– Tai primena santuoką.
– Taip, tai savotiška santuoka. Draugiška santuoka.

-----------

– Prašau, būkite bent kartą rimta. Atsakykite man: aš gyvas ar miręs?

2017 m. gruodžio 29 d., penktadienis

Jo Nesbø - Troškulys

Katrina nusipurtė. Tą jie vadino laime nelaimėje. Tai jaučia tyrėjas, kai staiga supranta ir praregi.

--------------------

Moters akyse gęstant šviesai, žvilgsnyje jis bandė pamatyti kažką, kas bylotų apie baimę mirti ir troškimą pagyventi bent kelias sekundes. Bet nieko neįžvelgė. Jai reikėjo labiau pasistengti. Gal jai trūko vaizduotės? O gal gyvenimo džiaugsmo? Jis nepakenčia, kai jos taip lengvai atsisveikina su gyvenimu.

--------------------

Rakelė matė, kaip jis tolsta, kaip jį nusineša iš telefono sklindantis kitos moters balsas. Norėjo ištiesti ranką ir jį paliesti, bet buvo per vėlu, jis jau nepasiekiamas.

2017 m. liepos 18 d., antradienis

HERMANN HESSE - Narcizas ir Auksaburnis

– Žinoma, – toliau kalbėjo Narcizas, – tokie žmonės kaip tu, pasižymintys stipriais ir subtiliais jausmais, įkvėptieji, svajotojai, poetai, mylintieji, beveik visada pranašesni už kitus, proto žmones. Jūsų gyvenimas įvairiapusiškesnis, jums duota patirti meilės jėgą ir mylėti. Mes, proto žmonės, nors kartais atrodo, kad jums, kitiems, vadovaujame ir valdome jus, gyvename kukliai, asketiškai. Jums priklauso gyvenimo pilnatvė, vaisių sultys, meilės sodas, graži meno šalis. Jūsų tėvynė yra žemė, mūsų – idėja. Jums gresia pavojus prigerti jausmų jūroje, mums – užtrokšti beorėje erdvėje. Tu esi menininkas, aš esu mąstytojas. Tu miegi ant motinos krūtinės, aš budžiu dykumoje. Man šviečia saulė, tau – mėnulis ir žvaigždės, tu svajoji apie merginas, aš – apie berniukus...

--------------------

– Man atrodo, – pasakė jis kartą, – jog gėlės lapas ar kirminėlis ant kelio atskleidžia ir paslepia savyje daugiau negu visos bibliotekos knygos. Raidėmis ir žodžiais nieko nepasakysi. Kartais aš parašau kokią nors graikišką raidę, tetą arba omegą, ir vos kiek krypteliu plunksną, raidė jau turi uodegą, virsta žuvimi ir akimirką primena visus pasaulio upelius ir upes, visa, kas vėsu ir drėgna, Homero Okeaną ir tą vandenį, kuriuo ėjo Petras, arba raidė virsta paukščiu, pastato uodegą, pašiaušia plunksnas, išsipučia, nukliegia, nulekia. Tau, Narcizai, tokios raidės, matyt, nieko nereiškia? Bet aš sakau tau: jomis Dievas rašė pasaulį.

--------------------

Jeigu kas nors tada jam būtų pasakęs, kad ateis diena, kai Niklausas jį pripažins lygiu sau ir prašys gildiją suteikti jam meistro vardą, jis būtų laikęs tai didžiausia pasaulio laime. O dabar tai buvo ne daugiau kaip nužydėjusi gėlė, sudžiūvusi ir nedžiuginanti akies.

Kai taip pagalvojo, prieš Auksaburnį staiga iškilo vizija. Ją matė tik akimirką, lyg staigų blyksnį: jis aiškiai išvydo pramotės veidą, palinkusį prie gyvenimo bedugnės, žvelgiantį į ją su išsiblaškiusia ir žiauria šypsena, šypsančia gimimams, mirtims, gėlėms, šnarantiems rudens lapams, šypsančia menui, šypsančia trūnijimui.

Viskas jai, pramotei, buvo vienoda, viską lyg mėnulis nutvieskė kraupi jos šypsena, liūdnai susimąstęs Auksaburnis jai niekuo nesiskyrė nuo trokštančio karpio ant žuvų turgaus grindinio, išdidžioji šaltoji Lisbetė – nuo miške išmėtytų kaulų to Viktoro, kuris kadaise mielai būtų pasisavinęs jo dukatą.

2017 m. birželio 22 d., ketvirtadienis

Guillaume Musso · MERGINA IŠ BRUKLINO

Sutrikęs pažvelgiau pro langą. Už jo gyvenimas ėjo toliau. Saulė ramiai žėrė spindulius ant priešais stovinčių namų fasadų. Aplink kažkieno balkoną vyniojosi gebenės girlianda. Vasara dar nepasitraukė.

------------------------------------------

– Ir kur, anot tavęs, slepiasi paaiškinimas?
– Ten, kur slypi visi pasaulio paaiškinimai: vaikystėje.

------------------------------------------

Bėgu. Lekiu. Šakos braižo veidą, gervuogių krūmai drasko odą, akmenys pjausto pėdas, bet jaučiuosi gerai. Bėgu. Kelias sekundes esu laisva, esu gyva ir nėra nieko geriau pasaulyje. Bėgu. Susilieju su mane supančia gamta. Aš esu lietus, kuris mane merkia, aš esu miškas, kuris mane saugo ir praryja, aš esu kraujas, kuris pulsuoja mano širdyje. Bėgu. Aš esu jėga, kuri mane sekina, sužeistas žvėris, kuris nepripažįsta esąs sumedžiotas.

------------------------------------------

Aš esu šiltu Palombados smėliu bėganti mokinukė. Aš esu vėjas, plaikstantis plaukiančio laivo bures. Begalinė debesų jūra, nuo kurios svaigsta galva žvelgiant pro iliuminatorių.

Aš esu džiaugsmingas Joninių laužas. Paplūdimyje riedantys Etreta akmenukai. Venecijos žibintas, kuriam nebaisios jokios audros.

Esu dangų skrodžianti kometa. Aukso spalvos lapas, kurį nusineša vėjo gūsiai. Minios niūniuojamas linksmas priedainis. 

Aš esu vandenį glamonėjantis atogražų vėjas. Kopas pustančios karštos oro srovės. Butelis, pasiklydęs Atlanto vandenyne.