Jeigu ne senovės skulptūros, visai nežinotume, kaip turi atrodyti žmogus. Jau nebekalbėdami apie vidinį išsigimimą, pažiūrėkime atidžiai, kokia mūsų išvaizda. Pažiūrėkite į veido bruožus – tiek vyrų, tiek moterų, - kokie jie išsigimėliai. Ant plonų arba išsipūtusių kojų kaip maišas ar moliūgas kabo pilvas, vienas neapsakomai storas, kito oda susiraukšlėjusi ir vos laikosi ant skeleto: veido spalva purvinai geltona arba blausiai raudona, akys drumstos, nosis visada nusukta į šalį, ištinusi; sukepę lūpos, iš burnos nepakenčiamas kvapas, apgailėtina augmenija ant galvos, veidas raukšlėtas jau nuo mokyklos laikų; vietoj malonios džiaugsmingos šypsenos veide kažkokia neapibrėžta grimasa, visiškas šviežumo praradimas, - nieko, kas liudytų jame valios jėgą. O burna? Tai kažkokia dvokianti pragarmė, apdovanota geltonais arba žalsvai raudonais pūvančiais kapliais, vadinamais dantimis.
Be nosies niekas nedrįstų pasirodyti žmonėse; kiekvienas žino, kad šis trūkumas atgrasus, kad jis pažeidžia patį esminį estetinį jausmą.. Visi žino, kad šis trūkumas yra negarbingų ligų, dėl kurių patys kalti, pasekmė, nes nepaisė gamtos dėsnių – proto. Visi žino, kad tai gėda. Plikė, dantų iškritimas, nutukimas – visa tai neprotingo gyvenimo, neprotingų piktnaudžiavimų arba tikro gėdos jausmo nepaisymo pasekmės.
Visa atsakomybė dėl išsigimusių ir kenčiančių vaikų gula ant jų gimdytojų pečių. Ta atsakomybė, apie kurią senovės fiziologai sako, kad „tėvų nuodėmės persiduoda vaikams iki trečios ir ketvirtos kartos” (atavizmas), turi perspėti ir priminti tėvams perduoti savo palikuonims tik geranoriškumą, sveikatą, dvasios ir kūno grožį. Tik šių pareigų vykdymas gali pelnyti vaikų meilę ir visuomenės pagarbą; meilė žtarnaujama, bet ne įgyjama reikalavimais. Nežinojimas yra didžiulė nelaimė; gi sąmoningas gyvenimo įstatymų laužymas yra nuodėmė, atvedanti iki visiškos fizinės ir dvasinės griūties.
Stebėtina, kad žmonės, taip įtemptai besidarbuojantys savo fizinės griūties labui, tuo pačiu metu aštrina savo protą, kad išaugintų gražias ir naudingas arklių, veislinių karvių, jaučių, avių, šunų ir kitų naudingų gyvūnų veisles ir savo tikslą pasiekia. Bet išauginti stiprią, gražią ir sveiką žmonių rasę niekas dar nekėlė sau užduoties.
Kodėl? Todėl, kad visuomenė nugrimzdo savo ištvirkusio gyvenimo būdo liūne ir malonėtų kitus priversti galvoti už save, ypač gydytojus.
-----------------
Sužadinančios priemonės
(Narkotikai)
Mėsa. Mirusio ar nužudyto žmogaus kūną vadiname lavonu, taip pat kritusio gyvulio kūną.
Tačiau užmušto jaučio kūną delikačiai vadiname jautiena. Kam šis skirtumas? Taip ar kitaip, lavonas lieka lavonu; juk nėra jokio esminio skirtumo tarp žmogaus ir gyvulio lavono. Tiek vienas, tiek kitas po mirties pasmerkti pūti ir irti. Mes instinktyviai ir gana pagrįstai vengiame lavonų, jaučiame tam tikrą pasibjaurėjimą jais. Jaučio gi lavoną...suvalgome. Nuo kelyje nugaišusios karvės mes šalinamės; tas pats lavonas ant mėsos prekystalio mūsų visai negąsdina, o iš lėkštės mes jį griebiame su didžiausiu malonumu ir laidojame savo nuosavame pilve.
------------------
Tautos, besimaitinančios avižomis kasdien, kaip pvz. škotai ir slavų tautos, sveikesnės ir stipresnės už kitas.
Įsimintinas vieno škoto atsakymas anglui. Pastarasis juokėsi iš pirmojo, kad tas valgo avižas kaip anglų arkliai. Škotas jam atsakė: „Sakykite, gerbiamasis, kur geriausi žmonės, jei ne Škotijoje, ir kur geriausi arkliai, jei ne Anglijoje.“
------------------
Baigdamas pasistengsiu dar kartą reziumuoti visus svarbiausius vegetarinės mitybos privalumus, prieštaraujančius mėsinei – narkotinei.
1. Vegetarinė sveikesnė ir daugiau atitinka mūsų prigimtį; tuo tarpu maitinimasis mėsa pabudina aistras ir naikina visa, kas teikia mūsų gyvenimui tikrąjį žavesį.
2. Vegetarinė mityba malonesnė, nes ji siūlo mums tik švarius produktus vietoj nešvarių ir atstumiančių.
3. Vegetarizmas yra žmogaus vertas gyvenimo būdas, nes stabdo kraujo praliejimą, gyvūnų žudymą ir žmogui nemalonų jų kankinimą bei žeminimą.
4. Vegetarizmas tarnauja tikrai kuriančiam pradui, nes jo įtakoje švelnėja įpročiai ir tampa lengviau valdyti save. O gebėjimas valdyti save pasitarnauja auklėjimui ir yra visų geradarių motyvas.
5. Vegetarizmas saugo žmogaus vertę, nes nutolimas nuo jo, nutolimas nuo gyvenimo pagal gamtos dėsnius, kankinimasis aistrų ir ligų pančiuose dėl savo pačių kaltės – žemina mus.
6. Vegetarizmas palaiko moters – motinos, šeimininkės vertę, neversdamas jos užsiimti žeminančiu, pasmerkiančiu, netgi bjauriu darbu nešvarioje, dvokiančioje vietoje , kas, be abejonės, neigiamai veikia jos charakterį. O vegetarizmas duoda jai laiko protingiems užsiėmimams jos aukštesnio pašaukimo dėlei – ateinančių kartųauklėjimui. Nuo jos daugiausiai priklauso vegetarizmo įgyvendinimas namuose.
7. Vegetarizmas palengvina namų ūkį, daro jį paprastesnį..
8. Vegetarizmas yra taupumas, aukščiausio lygio ekonomija.
9. Vegetarizmas yra pagalba pačiam sau, nes jis apsaugo nuo daugelio ligų
10. Vegetarizmas yra nepriklausomybė
11. Vegetarizmas yra loginė instinkto, mokslo ir tradicijos išdava
12. Vegetarizmas apdovanoja dvejopai: ir kūną, ir sielą. Lygiai kaip vegetarizmo neigimas skiria dvigubą bausmę: kančią ir kūnui, ir sielai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą