2020 m. kovo 23 d., pirmadienis

Jo Nesbø - Troškulys

– Pagaliau supratau, kodėl naudoji „Old Spice“.
– Ne, nesupratai, – nepiktai paprieštaravo Mona.
– Supratau! Saugaisi nuo prievartautojų. Argi ne? Naudoji losjoną po skutimosi, kuris dvelkia testosteronu. Tai atbaido prievartautojus kaip ašarinės dujos. Bet ar pagalvojai, kad tas kvapas atbaido ir visus kitus vyrus, Mona?
– Pasiduodu, – sudejavo Mona.
– Taip, pasiduok! Pasakok!
– Tai susiję su mano tėčiu.
– Kaip?
– Jis naudojo „Old Spice“.
– Žinoma! Jūs buvote tokie artimi. Vargšele, tu jo pasiilgsti.
– Naudoju tą losjoną, kad man nuolat primintų apie patį svarbiausią dalyką, kurio jis mane mokė.
Nora sumirksėjo:
– Apsiskusti?
Mona nusijuokė ir čiupo stiklinę:
– Niekada nepasiduoti. Niekada.


-------------------

– Tai pašaukimas.
– Jūsų kabinete mačiau Nukryžiuotąjį. Jūs tikite pašaukimu.
– Hūle, manau, kad tikit ir jūs. Permatau jus. Gal tas pašaukimas ir ne iš Dievo, bet jūs vis tiek jį jaučiate.
Haris nudelbė akis į puodelį. Stefensas teisinga iįvardijo: neįtikėtinai prasta.
– Ar tai reiškia, kad nemėgstate savo darbo?
– Nekenčiu jo, – nusišypsojo gydytojas. – Jei galėčiau pasirinkti, būčiau pianistas.
– Bet ar gerai skambinate fortepijonu?
– Štai kur prakeikimas: nemoki daryti to, ką mėgsti, ir puikiai darai tai, ko nekenti, argi ne taip?
– Haris linktelėjo:
– Tai tikras prakeikimas. Darome tai, ką sugebame.
– O visi meluoja, kad sekdamas savo pašaukimu gausi atlygį.
– Gal pats darbas ir yra atlygis?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą