Nereikia didelės išminties, kad suvoktume, kaip svarbu ne tik dėl būsimo vaiko, bet ir savo pačių labui dvasinio nėštumo metu dorai gyventi. Žinoma, dorai gyventi privalu visada, nes žmogus visą laiką yra „nėščias“ savo dvasioje. Kiekvienas mūsų ką nors puoselėjame ir brandiname, o vėliau tai „gimdome“, t. y. įkūnijame savo mintis. Taip būna, kai mintys yra sąmoningos. Kūryba visuomet prasideda nuo dvasinio nėštumo. Neįsisamonintos mūsų mintys ir jausmai taipogi įsikūnija ir, galima sakyti, yra mūsų kūrybos dalis.
-----
Kančia, – mokė XIV a. mistikas J. Eckhartas, – yra veikti siekiančios jėgos sulaikymas.
-----
-----
Išpažintis kunigui yra būtina, tačiau dažnai ji, dėl mūsų netinkamos atgailos, neatlieka to, ką galėtų padaryti. Taip būna tada, kai norima ištrinti savo kaltę taip, kad jos nebūtų, kad niekas to nežinotų, kad kiti mus laikytų nepriekaištingais. Vadinasi, įvykis nepriimamas toks, koks jis buvo, neatleidžiama sau pačiam. Praeities, t. y. to, kas buvo, nepakeisim. Galima keisti tik ateitį. Ateitis keičiama praeitį padarant savo mokytoju, o nuodėmę – išminties šaltiniu.
Praeities atmesti ar pakeisti negalime ir negalėsime, nes tai mūsų pačių dalis ir išminties versmė. Prisimindami, tegu ir labai skaudžią praeitį, mes iš jos mokomės ir galime pamokyti kitus. Jei ją prarastume, prarastume ir išminties šaltinį. Ir kartotume tas pačias klaidas. Labai supaprastinus galima sakyti, kad žmogus yra tik praeitis – tai, ką patyrėme ir išgyvenome. Ateitį kuriame, mokydamiesi iš praeities. Žmogus visiškai dvasiškai pasveiksta nuo savo „blogos“ praeities tik tada, kai jis ją priima, atleidžia sau ir gali apie ją papasakoti.
-----
Dievas yra pavydus, – alegoriškai kalba Šv. Raštas. Kai ką nors pamilstame, prisirišame ir branginame labiau už Dievą, Jis, tarsi pavydus žmogus, atima iš mūsų tai, prie ko buvome per daug prisirišę ir dėl to pamiršę Jį. Taip Dievas mus auklėja, versdamas atrasti vis geresnes ir aukštesnes vertybes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą