– Gali eiti, – tarė jis. – Ir nuleisk galvą.
– Taip, žnoma, – Atsakė Gudbrandas. – Ir nugarą palenksiu.
– Prisimeni, ką sakydavo Danielius? – savotiškai nusišypsojęs paklausė Edvardas. – Kad mes čia vaikštome taip susikūprinę, jog namo į Norvegiją grįšime kuproti.
– Taip, žnoma, – Atsakė Gudbrandas. – Ir nugarą palenksiu.
– Prisimeni, ką sakydavo Danielius? – savotiškai nusišypsojęs paklausė Edvardas. – Kad mes čia vaikštome taip susikūprinę, jog namo į Norvegiją grįšime kuproti.
Tolumoje tratėdamas juokėsi kulkosvaidis.
----------------------------------
– Be to, turėjau iškart suprast, jog viskas pernelyg nuostabu, kad būtų tiesa, – tarė jis. – Turiu galvoje – aš ir sesuo Helena Paryžiuje.
Jo balse ji pajuto šypseną.
– Ne, matyt, netrukus atsibusiu ligoninės lovoje tikėdamas, kad sapnavau velniškai gražų sapną. Ir lauksiu tavęs ateinančios su pusryčiais. Be to, rytoj tavęs laukia naktinis budėjimas, juk nepamiršai? Tada tau papasakosiu istoriją, kaip Danielius iš švedų skyriaus nugvelbė dešimt maisto davinių.
Ji pakėlė į jį ašarotą veidą.
– Pabučiuok mane, Ūrija.
----------------------------------
Senasis vyriškis nebe senas. Ir jis šoka. Skamba lėtas valsas, o ji skruostu prigludusi jam prie kaklo. Jau ilgai šoka, jie prakaituoti, jos oda tokia įkaitusi, kad svilina ten, kur liečiasi su jo. Jaučia, kad ji šypsosi. Jis nori nesiliauti šokęs, šokti šitaip, laikyti ją glėbyje, kol namas sudegs iki pamatų, kol išgaruos diena, kol jie atsimerkę pastebės atsidūrę visai kitur.
Ji kažką kužda, bet muzika per garsi.
– Ką? – klausia jis, nunarindamas galvą. Ji prideda lūpas jam prie ausies.
– Tau reikia atsibusti, – sako ji.
----------------------------------
– Ligonis – reliatyvi sąvoka. Mes visi ligoniai, reikalas tas, ar mūsų funkcionalumas atitinka visuomenės nustatytų elgesio normų standartą. Veiksmai patys savaime nėra ligos simptomai, svarbu atsižvelgti, kokiomis aplinkybėmis veiksmas atliekamas. Daugelio žmonių tarpinėse smegenyse, pavyzdžiui, yra impulsus reguliuojantys nerviniai centrai, kurių normali veikla užtikrina, kad nežudysime savo artimo. Tai tik viena iš smegenų savybių, nulemtų evoliucinės raidos ir skirtų savo rūšiai išsaugoti. Tačiau jei žmogus gana stipriai pratinasi laužyti tuos rėmus, normali centrų veikla slopinama. Taip nutinka kareiviams.
----------------------------------
– Kodėl jūsų veidai tokie keisti?
Haris pažvelgė į Rakelę, kuri iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti rimtą miną.
– Todėl, kad mes vienas kitam labai patinkame
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą