2014 m. balandžio 25 d., penktadienis

richard brautigan - upėtakių žvejyba amerikoje

- Nekreipk į jį dėmesio, - tarė mergina. - Jam tokie dalykai nerūpi. Jis turtingas. Turi tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Mergina buvo dailutėlė, jos kūnas panėšėjo į tyrą kalnų upę iš odos ir raumenų, almančią per kaulų ir neregimų nervų akmenis.
- Ateik, - pakvietė ji. - Įeik į man, nes mes Vandeniai ir aš tave myliu.
Pažvelgiau į sėdintį ant kėdės vyriškį. Jis nesišypsojo ir neatrodė susikrimtęs.
Aš nusiaviau batus ir nusirengiau. Vyriškis netarė nė žodžio.
Merginos kūnas vos pastebimai liūliavo iš kranto į krantą.
Nieko nebeįstengiau padaryti: mano paties kūnas virto paukščiais, sutūpusiais ant telefono laidų, nutiestų virš pasaulio ir švelniai sūpuojamų debesų.
Aš išdulkinau merginą.
Buvo taip - tarsi nesibaigianti penkiasdešimt devintoji sekundė pagaliau būtų pavirtusi minute ir dėl to mažumėlę susidrovėtų.
- Gerai, - tarė mergina ir pabuvčiavo man veidą.
Vyriškis sėdėjo nepraverdamas burnos, nejudėdamas, nesuvirpindamas kambario jokia emocija. Matyt, jis iš tiesų buvo turtingas ir turėjo tris tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis rolsroisus.
Paskui mergina apsirengė ir išėjo su vyriškiu. Jiedviem lipant laiptais žemyn, jis pagaliau prabilo.
- Gal pavakarieniaukim pas Ernį?
- Nežnau, - atsakė mergina. - Kiek per anksti galvoti apie vakarienę.
Tada išgirdau užveriamas duris - jie išėjo lauk. Aš apsirengiau ir nulipau žemyn. Mano kūnas buvo lengvas ir atsipalaidavęs lyg fone skambančios muzikos eksprerimentas.
Knygyno šeimininkas sėdėjo prie rašomojo stalo už prekystalio.
- Aš tau pasakysiu, kas ten, viršuje, nutiko, - tarė jis maloniu, anaiptol ne trikojo varno ant kiaulpienėm pražydusio kalno pašlaistės balsu.
- Kas? - paklausiau.
- Tu kovojai Ispanijos pilietiniame kare. Buvai jaunas kounistas iš Klivlendo, Ohajo valstijos. O ji buvo dailinikė. Turistaujanti Niujorko žydė. Tada Ispanijos pilietinis karas buvo panašus į Naujajame Orleane graikų skulptūrų švenčiamas Užgavėnes. Kai judu susitikot, ji piešė žuvusį anarchistą. Paprašė tavęs atsistoti už jo ir nuduoti, kad tu jį nužudei. Tu pliaukštelėjai jai per skruostą ir ištarei žodžius, kuriuos man dabar gėda pakartot. Jūs baisiai įsimylėjot vienas kitą. Sykį, kol buvai fronte, ji perkaitė „Melanchcolijos anatomiją“ ir tris šimtus keturiasdešimt devynis kartus nupiešė citriną. judviejų meilė buvo veikiau dvasinė. Nei tu, nei ji lovoje nėsyk nepasijutot milijonieriais. Kritus Barselonai, judu pabėgot į Angliją, paskui laivu parplaukėt į Niujorką. Judviejų meilė liko Ispanijoje. Tai tebuvo karo meto romanas. Judu mylėjote tik save, mylinčius vienas kitą kariaujančiojs Ispanijoj. Vidur Atlanto jūs ėmėt žiūrėti vienas į kitą kitaip ir sulig kiekviena diena vis labiau panėšėjot į pametusius vienas kitą žmones. Atlanto bangos priminė negyvas žuvėdras, tempiančias savo rastų artileriją nuo horizonto iki horizonto. Laivas įsirėžė į Ameriką, judu išsiskyrėt nepravėrę lūpų ir daugiau nebesusitikot. Paskutinįkart girdėjau, kad tebegyveni Filadelfijoje.
- Štai kas, jūsų manymu, nutiko viršuje? - pasiteiravau.
- Iš dalies, - atsakė jis. - Taip, tai - tik istorijos dalis.
Šeimininkas paėmė pypkę, prikimšo ją tabako ir prisidegė.
- Nori, papasakosiu, kas dar ten, viršuje, nutiko?
- Papasakokite.
- Tu perėjai per sieną į Meksiką, - kalbėjo jis. - Arkliu nujojai į mažą miestelį. Žmonės žinojo, kas esi, ir baiminosi tavęs. Jie žinojo, kad esi nužudęs ne vieną žmogų ginklu, kurį nešiojaisi pašonėj. Miestelis buvo toks mažas, kad neturėjo net savo kunigo. Valstiečiai, tave išvydę, paliko miestelį. Jie buvo ryžtingo būdo ir nepanoro turėti su tavimi nieko bendro. Valstiečiai išvyko. Tu tapai galingiausiu miestelio žmogumi. Tave suviliojo trylikametė mergaitė, judu gyvenot nedegtų plytų trobelėj ir nedarėt beveik nieko kito, tik mylėjotės. Ji buvo liekna, turėjo ilgus tamsius plaukus. Judu mylėjotės stovėdami, sėdėdami, gulėdami ant purvinų grindų tarp kiaulių ir vištų. Sienos, grindys ir netgi trobelės stogas buvo aptaškyti tavo sperma ir jos sekretu. Naktį judu miegodavot ant grindų galvas padėję ant tavo spermos, užsikloję jos sekretu. Miestelio žmonės taip tavęs bijojo, kad negalėjo nieko padaryti. Neilgai trukus jis pradėjo vaikščioti po miestelį nuoga, ir gyventojai ėmė kalbėti, kad šitaip negerai. Paskui ir tu pasirodei nuogas, o kai judu puolėt mylėtis ant arklio vidury aikštės, miestelėnai taip nusigando, kad apleido gyvenvietę. Nuo to laiko ten niekas negyvena. Žmonės nenori ten gyventi. Nė vienas iš judviejų nesulaukėt dvidešimt pirmojo gimtadienio. Nebuvo jokio reikalo. Matai, aš žinau, kas nutiko viršuj, - tarė knygininkas. Jis man maloniai nusišypsojo. Jo akys priminė klavesino raištelius. Aš galvojau apie tai, kas nutiko viršuj. - Juk žinai, kad kalbu tiesą, - tęsė jis. - Nes pats viską matei savo akimis ir patyrei kūnu. Baik skaityti knygą, kurią paėmei. Džiaugiuosi, kad pasidulkinai.
Atversti knygos puslapiai ėmė verstis vis greičiau, kol sumirgėjo kaip ratilai jūroje.

---------------------------

Tai buvo dvylikos colių ilgio upėtakis su didžiule kupra ant nugaros. Upėtakis kuprius. Pirmąsyk tokį mačiau. Jo kupra turbūt atsirado dėl sužeidimo jaunystėj. Gal arklys užlipo ar medis užgriuvo, o gal upėtakio motina neršė ten, kur buvo statomas tiltas.

Vėliau, į pavakarę, kai telefono būdelės ties pakraščiais ėmė tamsėti, išsiregistravau ir grįžau namo. Upėtakį kuprių išsikepiau vakarienei. Apvoliojau kukurūzų miltuose ir pakepinau svieste. Jo kuprelė buvo saldi kaip Esmeraldos bučinys.

---------------------------

- Turėjau skylę kepenyse, - atsakė vaikinas.
- Kepenyse?
- Taip, daktaras sakė, kad joje gali vėliava mosuoti. Dabar jau geriau. Kartais galiu šiek tiek truktelėti. Nors man draudžiama, bet nenumirsiu.
- Aha, o man trisdešimt dveji, - tarė ponas Norisas. - Turėjau tris žmonas, bet savo vaikų vardų neatmenu.
Vaikinas ant gretimos kėdės it koks paukštis šalimoje saloje gurkštelėjo škotiškojo su soda. Jam patiko alkoholio kliuksėjimas. Jis pastatė taurę ant baro.
- Nieko baisaus, - pasakė vaikinas ponui Norisui. - Žinai, kaip geriausia išmokti vaikų iš buvusių santuokų vardus? Reikia išvažiuoti į gamtą ir pažvejoti upėtakių. Upėtakių žvejyba - vienas geriausių būdų pasauly išmokti vaikų vardus.
- Neskiedi? - paklausė ponas Norisas.
- Nee, - atsakė vaikinas.
- Gal ir nebloga mintis, - tarė ponas Norisas. - Reikia ką nors daryti. Kartais man atrodo, kad vienas vaikas vardu Karlas, bet tai neįmanoma. Mano trečioji buvusioji bjaurėjosi vardu Karlas.
- Pamėgink išvažiuoti gamton ir pažvejoti upėtakių, - pasakė vaikinas ant gretimos kėdės. - Ir atsiminsi savo negimusių vaikų vardus.
- Karlai! Karlai! Tave mama kviečia! - lyg juokaudamas sušuko ponas Norisas, bet netrukus suprato, kad nieko juokingo čia nėra. Jis jau buvo gerokai apgirtęs.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą