sidabro taurė
Jėzaus Kristaus tėvas grįždavo
girtas namo
ir mušdavo sūnų sunkia
sidabro taure
per nuolankiai nuleistą galvą
šaukdamas, aš tau, blet, parodysiu, kas
čia šeimininkas, tu nuopisa mažas, žinosi, kas čia
pasaulio valdovas, aš tau, šikniau, parodysiu
trenkdavo iš visų jėgų užsimojęs
nepaisydamas vaiko ašarų
ir maldavimų
tėve, atitolink šią taurę
požeminiai garažai
man patinka garažai, vėsūs, sklidini prieblandos
požeminiai, stovėjimo
aikštelės, į kurias panyri kaip į Plutono
karaliją, o paskui
grįžti į šviesą, bijodamas žvilgtelėti į
galinio vaizdo veidrodėlį, kad nepaliktum
ko nors svarbaus ten, po žeme
nors ne
ne visai, mitologija niekuo dėta
tiesiog švyti
žalias užrašas vakaro prieblandoj „vietų yra“
vadinasi, ten
po žeme, vietų yra
kažkas labai žmogiška garažų
prigimtyje, žmonės
atvyksta automobiliais,
palieka juos ir eina kažkur, genami
rūpesčių ir
džiaugsmų, paskui grįžta
sėda į transporto priemones ir persikelia
visai kitur, į miesto pakraštį, į užmiestį, į kitą
miestą, į kitą
pasaulį, kaip kam pasiseka
vieną dieną visi ir kiekvienas
lygiai taip pat paliksim
savo transporto
priemonę, savo kūną ir persikelsim
ten, kur vietų yra, ten, kur
vietų niekad netrūksta
kur nekvepia benzinu, šviežiu sniegu, lietum
ištryškusia sėkla. ašarom, išdavyste
kur nėra valytuvų, avarinio ženklo
kur niekas neviršija greičio, nes visos, net pačios
greičiausios magistralės teprimena krentančio
šešėlio dvelksmą, o dar labiau nieko, jeigu šio žodžio
esmė galėtų pranokt
save pačią
tamsoje prie Vilniaus oro uosto
laukiant
kai mirkčioja kas nors juodame tamsos
ekrane, kylančio lėktuvo šviesos, apsaugos
lemputė automobilio salone, šviesoforo
geltonas vyzdys tuščioje
sankryžoje, posūkio signalas, avarinės
šviesos, žibintai ant
dangoraižių stogų, muzikos centras
prieblandoje, švyturio juosta pakrantės
rūke, tavo artimo gyvybę palaikantis
aparatas mirtinoje palatos tyloje
kai mirkčioja kas nors baugiame tamsos
monitoriuje, laikrodžio ciferblatas
ar žvaigždė, ar tik melsva telefono
akutė, tarsi
ramiau, lyg
plaktų tamsoj
ne vien tik
tavo širdis
šokėjos
štai jos, ateina nuo
prekybos centro, - ten
antrame aukšte repeticijų
salė, -
plaukai išsidraikę, akys spindi, skruostai
įkaitę, mažytės
nuovargio kekės lūpų kampučiuos, dieve
jų lūpos kaip geriausias vynas, sąnariai
lankstūs, o raumenys minkštučiai, saldus
prakaito kvapas, lengva eisena, kiekviena verta
milijono, ar bent jau miokardo infarkto
jos taip žengia, tarsi žiedlapis brauktų per žaizdą
jeigu išdrįstų, sakytų - per sėklides
kiekvienas lytinis aktas turi dvi stadijas - prieš tai
ir po to, kaip ir viskas mūsų gyvenime, prieš
nuopolį ir po to
ir apgailėtina senatvė tik dar vienas, paskutinis
po to
ir kaip gi gyventi po to, po akto, po pietų, po
mirties, galvojo jis, sunkiai irdamasis paskui
šunį saulėlydžio pusėn, žiūrėdamas
į priešais atkrypuojančią
milžinišką žąsį su dviem
pirkinių prigrūstais maišais
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą